Kavos receptai: Šaltas kefyras su kava, Kavos sumuštiniai

Kavos sumuštiniai. 100 g šokolado ištirpinama 3 šaukštuose šilto vandens. Įdedamas šaukštas sviesto ir šaukštelis tirpiosios kavos. Viskas gerai išmaišoma. Šitoks kremas užtepamas ant vieno sluoksnio biskvito ir užklojamas kitu tokiu sluoksniu. Prieš tiekiant sumuštiniai atšaldomi.

Kavos putėsiai. 6 porcijoms imama 200 g šaltos grietinėlės, 2 šaukštai labai šalto pieno ir suplakama. Atskirai išplakami 4 tryniai, po truputį juos beriant 150 g cukraus. Paskui įpilama 2 šaukšteliai kavos esencijos (arba šaukštelis tirpiosios kavos) ir atsargiai abu mišiniai sumaišomi. Prieš valgant putėsiai atšaldomi šaldytuve.

Tryniai sumaišomi su 4 šaukštais cukraus ir gerai ištrinami.

į juos supilami 4 puodukai labai stiprios kavos. Atskirai išplakami

baltymai ir atsargiai sumaišomi su tryniais. Kremas padalijamas porcijomis ir puošiamas vafliais.

Filtracija suteikia galimybę paruošti švarią kavą be tirščių

Kavos kremas želė. 6 šaukštai cukraus gerai ištrinami su 6 tryniais, įpilamos 3 stiklinės labai stiprios kavos su pienu. Mišinys užkaičiamas ant ugnies ir kaitinama, tik neleidžiama užvirti. Kai mišinys pakankamai sutirštėja, nukaičiamas nuo ugnies, pridedama 5-10 g nedideliame vandens kiekyje ištirpintos želatinos ir maišoma, kol visiškai atauš. Dar reikia įpilti 250 g grietinėlės, 100 g cukraus ir truputį vanilino. Kremas išpilstomas į puodukus ir pastatomas šaltoje vietoje. Prieš tiekiant kiekviena porcija puošiama plakta grietinėle su cukrumi.

Kremas želė su apelsinu žievelėmis. Sumaišoma 250 g grietinėles, 2 šaukštai pieno ir 3 šaukštai cukraus. Plakama, kol pasidaro putėsiai. įdedama 100 g smulkiai supjaustytų ir cukruje palaikytų apelsinų žievelių. Apie 5 g želatinos, ištirpintos nedideliame vandens kiekyje, sumaišoma su puoduku labai stiprios vos ir visa tai atsargiai supilama į jau paruoštą mišinį. Išpilstoma į nedidelius indelius ir apie valandą šaldoma.

Drėgnuoju būdu apdorojama tik geriausių rūšių kava

Šaltas kefyras su kava. Reikia 2 stiklinių kefyro, 100 g cukraus, šaukšto grietinėlės ir šaukšto tirpiosios kavos. Tinkamame inde išplakamas kefyras, paskui supilama grietinėlė, suberiamas cukrus ir kava. Visa tai gerai išmaišoma, išpilstoma puodukus ir atšaldoma.

Manų košė su kava. į 0,5 l verdančio pieno suberiami 2 šaukštai tirpiosios kavos ir po truputį 5 šaukštai manų kruopų. Maišant verdama 8-10 minučių. Nukaitus nuo ugnies suberiami 3 šaukštai miltinio cukraus ir ataušinama. Vietoj tirpiosios kavos galima vartoti natūralią, tik atitinkamai mažiau pilama pieno.

Kavos puokštė — skonio ir kvapo derinys

Manų kruopų pyragėliai su kava. Manų kruopų košė išverdama kaip aprašyta anksčiau. Paskui į ją sudedami 3 tryniai ir gerai išmaišoma. Išplakami 3 baltymai ir atsargiai sumaišomi su mišiniu. Masė sudedama į lėkštę arba padalijama porcijomis.

Pastaruoju metu labai populiari pasidarė kava

Vietname arbata tradicinė, tačiau pastaruoju metu labai populiari pasidarė ir kava. Geriama ji čia ypatingai. Kartu su kava iš mažyčių, kaip antpirštis, porcelianinių puodukų geriama ir stipri tradicinė arbata. Puikus gėrimas esti ir tuo atveju, kai lygiomis dalimis sumaišoma stipri karšta kava ir tinkamai užplikytas stiprus arbatos antpilas.

Gėrimai, kurių pagrindinis komponentas yra arbata, smarkiai įvairuoja. kiekvienoje šalyje yra savi jų paruošimo metodai ir receptai. Užplikoma kiniškuoju, mongoliškuoju, tibetiškuoju, angliškuoju būdais. Nevienodai arbatos gėrimus gamina kalmukai, kirgizai, kazachai, buriatai, uzbekai. Kinai ir japonai geria arbatą tik gryną, manydami, kad bet kokie priedai gėrimą tik gadins.

Kofeino yra ne tik kavos pupelėse

Tačiau kitos tautos arbatą gamina ir su įvairiais priedais. Kai kuriose, pavyzdžiui, Rytų šalyse, į arbatą įmaišoma džiovintų jazminų žiedų, uzbekai į arbatą deda juodujų pipirų (paprasta juodoji arbata, tik kiekvienam šaukšteliui sausų arbatžolių dedama po du sutrintus juoduosius pipirus). Irane ir Turkijoje arbata geriama su citrina ir prie jos tiekiama figų, razinų, migdolų. Tarybų Sąjungoje arbata geriama su cukrumi, uogiene bei kitais saldumynais. Prie arbatos tinka bandelės, pyragaičiai, sausainiai.

Arbata geriama iš porcelianinių puodukų. Porceliano maloni faktūra, jis sušvelnina aukštos temperatūros pojūtį. Arbata geriama karšta, bet ne deginanti.

Kava tampa madinga. Apie ją kalba ir piktžodžiauja

Štai keletas arbatos gėrimų receptų.

Angliška arbata su pienu. pašildytą arbatinuką suberiama sausa arbata tokiu santykiu: vienas šaukštelis arbatžolių vienam puodukui ir dar vienas šaukštelis arbatinukui. Arbatžolės užplikomos verdančiu vandeniu ir laikomos 5 minutes. Tuo metu į pakaitintus puodukus įpilama pieno (nuo 1/6 iki 1/4 puoduko) ir paskui į pieną pilama arbata. Atkreipkite dėmesį: arbata pilama į pieną, o ne atvirkščiai. Priešingu atveju, anglų nuomone, gėrimas bus blogesnis.

Neįmanoma įsivaizduoti Artimųjų Rytų šalių be kavos

Indiška arbata su pienu. Dviem porcijoms reikia pusės stiklinės vandens, pusės stiklinės pieno, 3 šaukštelių cukraus. Visa tai užvirinama mažame emaliuotame puode. Užvirus suberiami du šaukšteliai sausų arbatžolių, puodas sandariai uždengiamas dangčiu ir ant mažos ugnies 2-3 min. kaitinama. Nukaitus nuo ugnies, porą minučių palaukiama, paskui iškošiama pro sietelį ir išpilstoma mažus puodukus.

Tokia arbata geriama rytą dar prieš pusryčius.

Įvertinkime kavos skirtumus, privalumus bei trūkumus

Netikusiu plikiniu galima sugadinti bet kokią kavą

Su stipria arbata išgeriama žymiai mažiau vandens. Pavyzdžiui, japonai arbata geria iš 30-50 g talpos puodukų. Geriau išgerti per tam tikrą laiką keletą tokių puodukų, negu vienu yru porą stiklinių silpnos arbatos.

Iš to, kas pasakyta, aiškėja arbatos gydomosios savybės. Tačiau gydytis galima tik gydytojui rekomendavus, kad iš vaisto arbata netaptų priešingybe.

Kaip arbata paplito pasaulyje? Kinijoje jau X a. arbata tampa tradiciniu nacionaliniu gėrimu, o Japonijoje masiškai paplito tik XVII a., nors kaip kulto gėrimas ji buvo žinoma keletas amžių anksčiau.

Į Vakarų Europą 1517 m. pirmąkart arbatą atgabeno portugalai, o 1610 m. — olandai. Tačiau ji buvo geriama tik privilegijuotų asmenų. 1664 m. Vest Indijos kompanija anglų karaliui padovanojo du svarus arbatos. Rūmuose ji buvo pripažinta ir nuo tų laikų Anglijoje tapo tradiciniu gėrimu.

Reikia atsižvelgti tai, jog kava Europoje pasirodė anksčiau ir tapo stipriu arbatos konkurentu. Svarbiausia čia buvo ne skonis, įpročiai ar tradicijos. Viskas kur kas paprasčiau — kava tada buvo daug pigesnė už arbatą. Ją gamino kolonijose, kur buvo naudojamas pigus vergų darbas, o arbatą reikėjo pirkti Kinijoje. Su Kinija daugiausia prekiavo Anglija ir Olandija. Nenuostabu, kad šiose šalyse arbata labai paplito.

Arbatos suvartojama labai daug nuo tada, kai Kinija prarado gamybos monopolį, rinkoje atsirado arbata iš Indijos, Ceilono bei Indonezijos. Arbata atpigo ir išpopuliarėjo. Bet šalių pasiskirstymas į „arbatos” ir „kavos” išliko. Iš dalies arbata populiarumo įgyja Dankjoje, bet Prancūzija, Švedija, Norvegija, Vokietija, Austrija išsaugojo polinki kavai. Tokį pasiskirstymą lėmė prekybiniai ir politiniai XVII a. Vakarų Europos šalių ryšiai.

Rusiją arbata atkeliavo ne iš Europos, o per Sibirą, kur buvo nutiesti prekybiniai keliai į Kiniją ir Vidurinę Aziją. Caro rūmuose arbata pasirodė anksčiau negu Anglijoje — 1638 metais. Gėrimas patiko ir XVII a. pabaigoje Maskvoje arbata buvo prekiaujama parduotuvėse kartu su pirmos būtinybės prekėmis. 1847 m. Maskvoje buvo daugiau negu šimtas parduotuvių, prekiaujančių arbata, ir apie 300 arbatinių.

Arbata labai paplitusi Pietryčių ir Centrinėje Azijoje, taip pat Rytų Afrikoje. Lotynų Amerikos šalyse viešpatauja kava, o Argentina yra „arbatos” šalis. Natūralu, kad artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos arabų šalys ištikimos kavos tradicijoms.

Atsakydami į šį klausimą, turime pakartoti daug ką iš to, kas pasakyta apie gerą kavą. Netikusiu plikiniu galima sugadinti bet kokią arbatą. Arbatą reikia ruošti visų pirma kruopščiai, tvarkingai ir laikantis palyginti paprastų taisyklių

Kava be kofeino

Plikiniui reikalingos geros arbatžolės. Svarbiau netgi jų išsilaikymo lygis negu arbatos rūšis. Arbata labai higroskopiška, todėl ją sunku ilgai išlaikyti. Laikoma drėgnoje vietoje ji genda ir pelija. Be to, labai svarbu, kad arbatos pakeliai būtų hermetiški ir sterilūs. Namuose arbatžoles reikia laikyti stikliniuose induose su pritrintu dangčiu. Kaip ir kava, arbatžolės sugeria pašalinius kvapus, todėl jas reikia laikyti toliau nuo stipriai kvepiančių produktų.

Viena iš gražiausių melsvažiedžių frezijų veislių yra Royal Blue

Iš naujesnių mūsų respublikoje dar neauginamų veislių vertinga Miranda (išvedė J. A. M. Goemans). Žiedai balti, stambūs, žiedynkočiai aukšti ir tvirti, lapai standūs. White Sea (išvesta M. C. van Staaveren) gerai pakelia aukštą temperatūrą, todėl tinkama auginti vasarą. Abiejų veislių į 1 m2 sodinama po 100 gumbasvogūnių.

Mėlynžiedės frezijos. Žinoma apie 30 mėlynžiedžių veislių. Jų žiedų atspalviai dažnai kinta priklausomai nuo auginimo laiko. Gamybai rekomenduojama Blauwe Wimpel veislė, perspektyvios Luciana ir Royal Blue.

Blauwe Wimpel (tetraploidas, išvesta A. van den Berg, 1947). Žiedai šviesiai mėlyni, vamzdelis baltas. Žiedų spalvos tonai keičiasi priklausomai nuo auginimo laiko. Gražiausia spalva būna, kai žydi žiemą arba pavasarėjant. Žydinčių balandžio—birželio mėn. žiedai su pilkšvu apnašu. Žiedynkočiai ilgi. Tinka auginti visais periodais. Tai pagrindinė mėlynžiedė veislė. Žiedų derlius geras (1,8-2,0). Virusinėms ligoms nelabai jautri. Į 1 m2 sodinama 120 gumbasvogūnių.

Saffier (tetraploidas, išvesta A. van den Berg, 1947). Žiedai dideli, ryškiai žydros spalvos; apyžiedžio lapelių atsilenkimo kampas status; rudenį žydinčių žiedai blankesni. Augalai standūs, žiedynkočiai ilgi. Į 1 m2 sodinama po 120 gumbasvogūnių.

Luciana (išvedė J. A. M. Goemans, 1969). Žiedai alyvinės žydros spalvos, žiedynkočiai ilgi. Į 1 m2 sodinama 80 gumbasvogūnių.

Mozart — žiedai ryškiai žydros spalvos, žiedynkočiai tvirti. Į 1 m2 sodinama apie 120 gumbasvogūnių.

Viena iš gražiausių melsvažiedžių veislių yra Royal Blue, kurią išvedė J. A. M. Goemans 1968 m. Mūsų respublikoje dar neauginama. Žiedai labai gražios formos, grakščiuose žiedynuose. Žiedynkočiai tvirti, lapai standūs. Ankstyva veislė. Į 1 m2 sodinama 100 gumbasvogūnių.

Geltonžiedės frezijos. Apie 40% visų frezijų veislių yra geltonos ir oranžinės spalvos. Daugelis jų stambiažiedės, ilgais ir tvirtais žiedynkočiais. Jos gerai žydi tiktai tada, kai daug saulėtų dienų. Yra nurodymų, kad šioms veislėms dar reikia ir erdvių šiltnamių. Rudeniniu periodu galima auginti tik Rijnveld’s Golden Yellow, Buttercup ir Aurora. Gamybai rekomenduojama Aurora, Sonata, iš dabar auginamų — Rijnveld’s Golden Yellow, Gold Coast.

Aurora (išvesta J. A. M. Goemans, 1962). Žiedai stambūs, ryškiai geltoni, gražios formos, žiedyne jų daug. Stiebai ilgi, tiesūs ir tvirti. Tai ankstyva, ištisus metus derlinga veislė. Gražūs žiedai išauga įvairiu metų laiku. 1 m2 sodinama 100 gumbasvogūnių.

Eldorado. Graži, stambiažiedė, tamsiai geltonais žiedais veislė. Žiedai iki 6 cm skersmens. Žiedynkočiai ilgi ir tvirti. Žiedų derlius vidutinis (1,0), daugelis jų gali būti ekstra rūšies. Nelabai jautri virusinėms ligoins, tačiau labai reaguoja j šiltnamių mikroklimato sąlygas, jai ypač reikia daug erdvės. į 1 m2 sodinama 80 gumbasvogūnių.

Golden Bird. Viena iš naujesnių geltonžiedžių labai derlinga. Žiedai gerų prekinių savybių. į 1 m2 sodinama 110 gumbasvogūnių.

Gold Coast (tetraploidas). Ziedai ryškiai oranžiškai geltoni, stambūs (iki 6 cm skersmens). Žiedyno forma labai graži, stiebai tiesūs, tvirti. Žiedų derlius geras (1,5). į 1 m2 sodinama 110 gumbasvogūnių.

Baltažiedės frezijos tinka vestuvinėms puokštėms

Augalai užsikrečia ir nuo peilių, kai skinami žiedai. Todėl įrankius reikia dažnai dezinfekuoti formalinu, natrio trifosfatu, kalio permanganatu (Makutėnaitė, 1971).

Ryškiai pažeistus virusinių ligų augalus reikia šalinti, nors tai atrodytų ir nuostolinga. Jeigu kurią nors veislę smarkiai apninka virusinės ligos, visus tos veislės augalus reikia sunaikinti.

Yra pagrindo teigti, kad frezijos per artimiausius penkerius metus taps viena iš pagrindinių skintų gėlių; todėl būtina, jog vienas respublikos gėlininkystės ūkis augintų elitinius gumbasvogūnius.

FREZIJŲ VEISLĖS

1968 m. buvo užregistruota 141 frezijų veislė. Iš jų 38% yra raudonžiedžių., 35% geltonžiedžių, 15% mėlynžiedžių ir 12% baltažiedžių

Intensyvus selekcinis darbas pradėtas nuo 1930 metų. Nuo tada išvesta apie 200 veislių, tačiau dalis jų visai išnyko arba turi tik istorinę svarbą.

Daugiausia veislių yra išvedusi J. A. M. Goemans (Parigo LTD) firma Anglijoje (44 veislės), Van Tubergen (26), Rijnveld F. and Sons (22) ir M. C. van Staaveren (14) firmos Olandijoje (R. Zunde, 1973).

Sėklinės frezijų veislės yra diploidinės ir tetraploidinės, atitinkamai turinčios 22 ir 44 chromosomas, o vegetatyviškai besidauginančios — diploidinės, triploidinės (chromosomų skaičius 33) ir tetraploidinės. Japonų tyrinėtojas Saito teigia, kad triploidinių ir tetraploidinių veislių ekologinė reakcija yra labai susilpnėjusi, ir jos lengviau prisitaiko prie įvairių sąlygų šiltnamiuose.

Baltažiedės frezijos. Žinoma apie 20 baltažiedžių frezijų veislių. Šiuo metu svarbios 4-5 veislės. Beveik visos baltažiedės veislės yra jautrios virusinėms ligoms, tačiau, esant gerai agrotechnikai ir tinkamam mikroklimatui, šios ligos dažnai pastebimos žalos nedaro.

Baltažiedės frezijos tinka vestuvinėms puokštėms. Gamybai rekomenduojamos White Swan, Apollo veislės.

Apollo (išvedė J. A. M. Goemans, 1956). Balta, stambiažiedė veislė *, kurios žiedų derlius vidutiniškas — 1,0 **. Žiedai ilgai išsilaiko pamerkti. Gerai žydi pavasarį. į 1 m2 sodinama 80 gumbasvogūnių.

Balerina (išvedė J. A. M. Goemans, 1957). Žiedai dramblio kaulo spalvos su gelsvu atspalviu prie pagrindo. Žiedynai tvirti, juose daug žiedų. Gerai žydi ir žiemos mėnesiais, tačiau žiedų derlius vidutinis (1,3). į 1 m2 sodinama 100 gumbasvogūnių.

Princess Irene. Tai stambiažiedė balta veislė. į 1 m2 sodinama 128 gumbasvogūniai.

Snow Queen. Sena veislė. Šaltu metu žydi baltais, šiltu žalsvai kreminiais žiedais. Dažnai serga virusinėmis ligomis. Į 1 m2 sodinama 100-120 gumbasvogūnių.

White Swan (triploidas, išvedė J. A. M. Goemans, 1950). Tai stambiažiedė veislė baltais žiedais. Kartais atsiranda mėlyni ruoželiai, kurie rodo, kad augalas užsikrėtęs virusu arba auga labai žemoje temperatūroje. Žiedų derlius geras, ypač jeigu žydi pavasarėjant (2-2,3). Kai augant būna daug šviesių dienų, žiedai išauga menkoki, žiedynkočiai trumpi. Augalai nestandūs. Į 1 m2 sodinama 100 gumbasvogūnių.

Įvairiose šalyse priimtinos savos kavos tradicijos ir papročiai

Viename amerikiečių laikraštyje buvo atspausdintas rusiškos kavos receptas: „I vieną didelį puoduką įberiama du su puse šaukštelio tirpios kavos ir įpilamas vienas šaukštas šokolado sirupo; sumaišoma su 3/4 puoduko karšto pieno. Maišoma, kol ištirps tirpioji kava ir tuomet ant viršaus uždedama plaktos grietinėlės. Puošiama susmulkintu šokoladu”. Patys spręskite, ar tai rusiška kava, bet receptas neblogas ir verta juo pasinaudoti.

Įvairiose šalyse priimtinos savos tradicijos ir papročiai. Australijos kavinėje padavėjas būtinai pasitikslins ar atnešti baltą, ar juodą kavą. Balta kava — šioje šalyje vadinama kava su pienu.

Štai kaip geriama kava Ekvadore: „Kavinė, kurioje mes įsitaisėme, buvo čia pat aikštėje už kampo. Mažas kambariukas, kurio grindys visiškai nebuvo atskirtos nuo šaligatvio — nebuvo net slenksčio. Keturi staliukai ir stovas — štai ir visa kavinė.

Prieš mus pastatė du puodukus verdančio vandens. juos mes įsipylėme tiršto, šalto, stipraus „antpilo” iš stiklinio grafinėlio, stovėjusio čia pat, ir gavome tai, „kas Ekvadore vadinama kava”. (G. Borovikas, „Literaturnaja gazeta”, 1972, spalio 18.)

Jemeno Liaudies Demokratinėje Respublikoje gimus vaikui, vaišinama kava su kardamonu. Kai kuriose šalyse per gedulingus pietus geriama kava be cukraus, o per vestuves kava turi būti labai saldi.

Kavos virimas Arabijos šalyse, O. Gerasimovo nuomone, yra ceremonialas, apeiga, šventas veiksmas. Jis rašo: „Kai kuriose arabų vietovėse, ypač beduinų palapinėse, kavos virimas yra iškilminga ir svarbi pareiga, kurią atlieka pats šeimininkas… Arabiška kava paduodama mažuose puodukuose be ąselių ir jokiu būdu nesaldinama… Savo mažą puoduką arabas visada turi laikyti dešiniosios rankos rodomuoju ir didžiuoju pirštais” . (Artimųjų Rytų sankryžose. M.: Nauka, 1979.)

„Štai kaip maždaug atrodo arabų kavos gėrimo ceremonija. Sukryžiavę kojas, svečiai susėda palapinėje vyrų pusėje. Kol svečiai nepavaišinti kava, apie reikalu nekalbama. Atneša kupranugarių išmatų, balaną pakurai, vandenį olkos burdiuke. Kai užgęsta paskutinės ugnies liepsnelės, šeimininkas ant metalinės skardos arba didelį šaukštą meta saują šalių pupelių ir nuolat maišant jas paskrudina. Paskui suberia samtį, kad atauštų. Iš nedidelio kavinuko vakarykščią kavą perpila kitą kavinuką, įpila dar vandens ir užkaičia ant ugnies. Kavos pupeles šeimininkas suberia metalinį grūstuvėlį ir ne šiaip sau jas mala, o tam tikru ritmu išstuksena neįmantrią melodiją. Svečiai žavisi garsais ir stebisi šeimininko menu.

Tai tęsiasi penkias septynias minutes. Kavinukui užvirus, jį atsargiai suberiama kava ir kaitinama dar iki trijų kartų. Grūstuve sugrūdamas kardamonas ir suberiamas į kavą. Gėrimas supilamas kavinuką su plačiu snapeliu. Jis užkemšamas palmių pluošto gumulėliu — pro jį filtruojama kava. Pirmas kavos paragauja šeimininkas, tuo parodydamas, jog kava neužnuodyta, paskui įpila garbingiausiam svečiui ir iš eilės visiems likusiems. Kai svečiai padėkoja šeimininkui, prasideda diskusija” .

Tikėkimės, kad jūs pasiruošę išvirti gardžios kavos. Apskritai, jokių ypatingų paslapčių šiame procese nėra, bet kai kurių plonybių vis dėlto yra. Kartą žurnale „ Nedelia” buvo atspausdinta A. Aleksandrovo apybraiža, pavadinta „ Batumietiška kava” . Ten rašoma ,,… kava šiam miestui — ritualas, apeiga ir pati kava, ir kaip ji geriama… Kava Batumyje — tai paprasta kava, virta pagal kulinarijos knygas, rytietiška kava, bet, kaip teigia Batumio meistras, su ypatinga kai kurių veiksmų reikšme” .

Dabar pasistengsime trumpai išvardinti šiuos veiksmus ir suformuluoti pagrindinius geros kavos priesakus. Sėkmė priklauso tik nuo jūsų , jūsų patirties, skonio ir, suprantama, pastangų. Balzakas netingėdavo pereiti visą Paryžių, kad tik nusipirktų pačios kvapiausios, pačios mėgstamiausios rūšies kavos pupeles.

Prancūzų patarlė byloja: „Virinimas užmuša kavą”

Iškart susitarsime: kava ne verdama, o užplikoma. Ne veltui prancūzų patarlė byloja: „Virinimas užmuša kavą”. Tai įsiminsime, kadangi mūsų pasakojime sutiksime žodžių bei išsireiškimų, kurie tartum prieštarautų šiam principui. Juk mes sakome „išvirti kavą”, „kavavirė” ir kt. Tačiau esmė, žinoma, ne žodžiuose.

Taigi kava užplikoma. Viso šio proceso esmė — kiek laiko kava ir karštas vanduo veikia vienas kitą. Skoninės ir kvapiosios medžiagos ištraukiamos (absorbuojamos) iš kavos. Vanduo po truputį prisisotina ir virsta kavos gėrimu. Mūsų uždavinys — sudaryti kuo palankesnes sąlygas ekstrakcijai.

Paprasčiausiai kava paruošiama kavinuke arba tinkamo dydžio paprastame puode (geriau alavuotame arba emaliuotame). Pageidautina, kad indas kavai ruošti būtų iš fajanso, stiklo arba nerūdijančio plieno ir gerai išlaikytų

Indas išskalaujamas verdančiu vandeniu, kad sušiltų. Paskui į jį suberiamas būtinas kiekis kavos. Paprastai vienas du šaukšteliai kavos stiklinei vandens. Kava užpilama verdančiu vandeniu taip, kad kava neliktų paviršiuje.

Dabar vandenį būtina pakaitinti. Tinka bet koks kaitintuvas: elektrinis, įtaisytas kavinuką, elektrinė arba dujinė viryklė ir kt. Būtina žinoti, kad kaitinti negalima per greitai. Ant dujinio degiklio galima padėti liepsnos sklaidikli — tuomet kavinukas įkais pamažu, ant lengvos vienodos ugnies.

Kava beveik užvirinama. Kai tik pakyla puta, kavinukas iškart nukeliamas nuo ugnies ir kurį laiką palaukiama, kad nusėstų tirščiai.

Aprašytasis metodas vadinamas virimo metodu, jis daugiau priklauso senoviniams ir tradiciniams kavos ruošimo būdams. Labai svarbu kavos ir vandens santykis. Atsiminkite: kavos kokybė pablogėja, jeigu pašildoma ataušusi kava arba ilgiau kaip valandą laikoma karšta.

Aprašytąjį kavos paruošimo būdą galima šiek tiek pakeisti. kavinuką įpilama šalto vandens ir kaitinama, kol jis užverda. Paskui kavinukas nukeliamas nuo ugnies ir į jį šaukštu dedami kava; greitai išmaišoma. Tolesni veiksmai visiškai pakartoja tai, apie ką jau kalbėta. Kavinuką galima pašildyti keletą kartų,- tik reikia žiūrėti, kad vanduo neužvirtų. Kad kava neatauštų per daug greitai, kavinukas paprastai pridengiamas šilumą sulaikančiu užtiesalu.

Net tokiais paprastais būdais, turint įgūdžių, galima paruošti geros kokybės kavą. Tačiau šiuo atveju ant kavinuko dugno nusėda daug kavos tirščių, kurie paskui patenka puodukus. Tai toli gražu ne visiems patinka. Kad puodukus nepatektų tirščių, kava suberiami medžiaginį maišelį ir nuleidžiami kavinuką; kavą galima iškošti pro specialų filtrą arba tankų sietelį.

Kiekvienoje šalyje yra savi pamėgti, tradiciniai kavos ruošimo būdai. Brazilijoje, pavyzdžiui, sumalta kava suberiama ant indo dugno ir užpilama karštu vandeniu. Mišinys greitai sumaišomas ir filtruojamas į prieš tai verdančiu vandeniu išplikytą indą.

Yra ir toks, kiek neįprastas, virimo metodo variantas. Vidutiniškai rupiai sumaltos kavos suberiamas kvortą šalto vandens (grubiai skaičiuojant, pusė kilogramo kavos litrui vandens) ir paliekamas 24 valandas. Ekstraktas filtruojamas ir laikomas atšaldytas. Ruošiant kavą, ša1tas ekstraktas sumaišomas su verdančiu vandeniu. Tokio būdo gerbėjai mano, kad tokia kava yra kvapi ir nekarti.

Batai internetu – jūsų dėmesio vertas sprendimas

Kokių prekių jūs manote niekuomet nepirksiantys internetu? Kaip bebūtų, anuomet į šį klausimą būdavo pateikiamas labai panašus atsakymas. Nemaža dalis vartotojų teigdavo niekuomet internetu nepirksiantys batų. Tačiau, ką matome šiomis dienomis? Šiandien batai internetu yra vienos populiariausių prekių, kurias yra linkę pasirinkti pirkėjai. Tai rodo, kad vartotojų apsipirkinėjimo įpročiai labai akivaizdžiai pasikeitė ir tam yra ne viena labai svari priežastis. Todėl verta apie visą tai pakalbėti šiek tiek plačiau.

  • Labai palanki batų kaina. Kai yra kalbama apie el. prekybą, taip pat turėtų būti kalbama ir apie gerokai palankesnes prekių kainas. Ne išimtis yra ir internetinės batais prekiaujančios parduotuvės. Jose siūloma avalynė parduodama gerokai pigiau nei fizinėse parduotuvėse, o tai reiškia, kad kiekvienas žmogus, kuriam yra svarbus jo įvaizdis ir šiuolaikiškas stilius, turi labai plačias ir puikias galimybes pasinaudoti internetinėmis parduotuvėmis, sutaupant daugybę pinigų. Be to, tereikia paskaičiuoti, kiek daug išlaidų patiriame tuomet, kai kiekvieną sezoną keliaujame į fizines parduotuves ir perkame naujus batus. Bendra suma tokiu atveju būna labai didelė. Todėl jei vietoje tokių sprendimų bus pasinaudojama internetinėmis parduotuvėmis, sutaupyti taps daug lengviau.
  • Labai platus skirtingos avalynės asortimentas. Jei naudositės internetinėmis parduotuvėmis, galėsite pasirinkti iš kur kas platesnių skirtingų batų modelių asortimento. Tokio pasirinkimo jūs negalėtumėte atrasti nei vienoje fizinėje parduotuvėje, kadangi jas visuomet apriboja fizinės vietos trūkumas. Todėl jei jūsų skonis yra pakankamai specifinis ir išskirtinis, akivaizdu, kad naudojantis elektroninėmis parduotuvėmis galėsite daug lengviau surasti tai, kas jums labiausiai patinka.
  • Lengvas batų pasirinkimas. Skirtingai nei fizinėse parduotuvėse, internetu galima labai lengvai pasirinkti tai, kas atitinka visus jūsų lūkesčius. Visą tai galite padaryti vos kelių mygtukų paspaudimu.
  • Labai profesionalus ir greitas aptarnavimas. Kiekviena internetinė parduotuvė siekia pritraukti kuo daugiau naujų klientų, todėl akivaizdu, kad tos parduotuvės, kurios jų sulaukia daugiausiai, siūlo puikų aptarnavimą – juk priešingu atveju pirkėjai nuo jų nusigręžtų.

Ar ilgai švies saulė? Kodėl mėnulis turi fazes?

AR ILGAI ŠVIES SAULĖ?

Mažų mažiausia kelis milijardus metų.

Saulė, kaip, beje, ir visos žvaigždės, šviečia dėl to, kad joje, vandeniliui virstant heliu, išsiskiria branduolinė energija (ją įprasta vadinti atomine). Šiuo metu vandenilis sudaro ne mažiau kaip 60 procentų Saulės masės. Taigi žinome, kiek „degalų” yra Saulės gelmėse. Taip pat žinome, kiek jų „sudega”, pavyzdžiui, per metus, mat, galim apskaičiuoti, kiek energijos per tą laikotarpį išspinduliuoja Saulė. Vadinasi, galime numatyti, kuriam laikui Saulei užteks dabartinės degalų atsargos, jeigu, žinoma, Saulė juos eikvos tuo pačiu tempu, kaip ir dabar, ir taip pat stipriai švies. Iš šių apskaičiavimų išeina, jog Saulė, naudodama degalus dabartiniu tempu, jų užteks maždaug milijardui metų. Iš tikrųjų ji švies žymiai ilgiau, nes tikslūs duomenys rodo, kad ilgainiui žvaigždžių švytėjimas silpnėja, vadinasi, mažiau sunaudojama degalų. Tai reiškia, kad dabartinės atsargos užteks žymiai ilgesniam laikui, negu milijardui metų.

Pagal kai kuriuos teorinius samprotavimus, žvaigždžių šviesa turi didėti nuo „degalų” sunaudojimo, jeigu tuo atveju žvaigždė nedaug tenustoja savo masės. Jeigu šie samprotavimai būtu teisingi, tai Saulė šviestų trumpiau, apie milijardą metų.

KIEK KARTŲ SAULĖ DIDESNĖ UŽ ŽEMĘ?

Žinant Saulės skersmenį, lengva apskaičiuoti, kad jis maždaug 109 kartus didesnis už Žemės skersmenį. Vadinasi, Saulės paviršius maždaug apie 12 tūkstančių kartų didesnis už Žemės paviršiaus plotą, o tūris maždaug 1300 tūkstančių kartų didesnis už Žemės tūrį.

KOKIA PLANETA DIDŽIAUSIA?

Didžiausia planeta mūsų Saulės sistemoje yra Jupiteris. Jo skersmuo— 142 700 kilometrų, beveik vienuolika kartų didesnis už Žemės skersmenį.

Jupiterio masė tris šimtus aštuoniolika kartų didesnė už Žemės masę.

Vidutinis šios planetos tankumas beveik keturis kartus mažesnis už vidutini Žemės tankumą, kuris yra apie 5,5 g/cm3.

KODĖL MĖNULIS TURI FAZES?

Kai stebime kokį nors Saulės apšviestą daiktą ne iš Saulės pusės, o iš šono, tai matome jame šviesias vietas (apšviestas) ir tamsias (esančias šešėlyje). Šešėlis Mėnulyje žymiai juodesnis, negu ant visų. daiktu Žemėje, nes mūsų palydovas neturi atmosferos, išsklaidančios šviesą. Mėnulio dalies, esančios šešėlyje, beveik visai nematome, mes galime stebėti tik tą jos dalis, kurią betarpiškai apšviečia Saulė. Kadangi Mėnulis yra rutulys, tai apšviestoji jo dalis atrodo kaip pjautuvas, kuris tampa apskritimu tik Žemei su Saule esant toje pačioje Mėnulio pusėje.

Kodėl matome tik vieną mėnulio pusę? Marso kanalai

KODĖL MATOME TIK VIENĄ MĖNULIO PUSĘ?

Todėl, kad Mėnulis apie savo ašį apsisuka lygiai per tiek laiko, kaip ir aplink Žemę.

Jeigu Mėnulis nesisuktų apie ašį, tai taškas A, pradžioje matomas Mėnulio disko viduryje, po savaitės atsidurtų disko A krašte.

Tuo tarpu Mėnulis, nuskriedamas vieną apsisukimo aplink Žemę ketvirtadalį, tuo pačiu metu padaro vieną ketvirtadalį apsisukimo aplink savo ašį, ir todėl taškas A vėl atsidurs disko viduryje. Taigi kiekvienoje Mėnulio padėtyje taškas A bus disko viduryje kaip tik todėl, kad Mėnulis, sukdamasis aplink Žemę tam tikru kampu, kartu tuo pačiu kampu sukasi apie savo ašį.

Kaipgi atsitiko, kad visiškai vienas nuo kito nepriklausomi dviejų judėjimų — Mėnulio sukimosi ir jo judėjimo aplink Žemę — periodai tiksliai sutampa? Mes manome, kad tokia periodų lygybė atsirado dėl potvynių – atoslūgių poveikio, kuri Mėnuliui darė Žemė kelis milijardus metu.

Potvyniai ir atoslūgiai stabdo ir Žemės sukimąsi ašį, kuris anksčiau, matyt, buvo kiek greitesnis, negu dabar. Kadangi Žemės masė yra didesnė už Mėnulio masę, šio stabdymo tempas sulėtėjo.

MARSO KANALAI

Marso kanalų klausimas ligi šiol kaip reikiant ne, išaiškintas.

Praeito šimtmečio pabaigoje per vieną iš patogiausių Marso opozicijų (opozicija vadiname padėt), kada Marsas yra arčiausiai Žemės) italų astronomas Skijapdrelis stebėjo jo paviršių labai puikiomis atmosferos sąlygomis ir pamatė ten įvairiomis kryptimis išsišakojusį tamsių linijų tinklą. Šios linijos darė tiesių atkarpų įspūdį, ir jis pavadino jas kanalais, skirdamas nuo jūrų (astronomai šiuo terminu dažnai žymi bet kurias netaisyklingos formos juodas dėmes įvairiose planetose).

Skijaparelio atradimą tik iš dalies tepatvirtino kiti astronomai. Kai kurie astronomai jo atradimo nepatvirtino, nors Marsą stebėjo tokiais pat gerais prietaisais ir dirbo pakankamai palankiomis sąlygomis. Fotografavimas taip pat nepatvirtino Skijaparelio spėjimų, nors ir nepaneigė jų.

Kadangi spėjama, kad Marse yra kanalų, kyla daug klausimų, į kuriuos mėgino atsakyti daugelis mokslininkų, tačiau šie atsakymai žymia dalimi remiasi spėliojimais. Ar kanalai yra vandens rezervuarai? šį klausimą esame linkę atsakyti neigiamai. Jeigu tai būtų vandens rezervuarai, tai saulės spinduliai, atsispindėdami juose, sudarytų atšvaistus, Saulės vaizdų atspindžius (panašiai susidaro žvakių atšvaistai ant blizgančių eglutės papuošalų). Tuo tarpu Marso kanaluose Saulės atšvaistų nepastebėta. Kanalų plotis turėtų būti milžiniškas, siekti šimtus kilometrų (kitaip mes negalėtume jų įžiūrėti). Marso atmosfera, kaip žinome, yra nepaprastai sausa, o tai rodo, kad jo paviršiuje negali būti didžiulių vandens baseinų. Visi šie faktai paneigia tvirtinimus, kad Marso kanalai iš tikrųjų esą kanalai mūsų „žemiškąja” prasme. Pagal Skijaparelio hipotezę, linijos Marse — tai plačios augmenijos juostos, einančios abipus palyginti siauru kanalų, kurie dažniausiai nematomi.

Šiais kanalais teka vanduo į didelius Marso dykumų plotus — tik arti yra augmenija. O vandenį kanalai gauna iš Marso ašigalių rajonų, kur matome baltas kepures, rodančias, kad ten yra arba sniegynai, arba debesys. Taigi, Skijaparelio manymu, Marso kanalai yra irigacinė sistema. Žinoma, toks aiškinimas susijęs su spėjimu, kad šioje planetoje gyvena protingos būtybės.

Kai Skijaparelis pateikė savo hipotezę, kad Marse yra protingų būtybių, tuo klausimu imta karštai ginčytis. Tada (XIX ir XX amžių slenkstyje) pasirodė keli fantastiniai romanai, vaizduojantieji tariamus marsiečius. Jų tarpe yra žinomasis Uelso romanas „Pasaulių kova”, išverstas į daugelį kalbų.