AR GALI AUGALAI TARPTI NE SAULĖS ŠVIESOJE, O KURIOJE NORS KITOJE?

AR GALI AUGALAI TARPTI NE SAULĖS ŠVIESOJE, O KURIOJE NORS KITOJE?

Kuris iš mūsų nėra matęs, kaip akvariume, apšvietus jį saulei, augalai išskiria mažus burbulėlius? Tai — deguonis. Kuo daugiau yra deguonies burbulėlių, tuo intensyviau vyksta anglies dvideginio įsisavinimas — pagrindinis augalo gyvybinis procesas. Šis procesas priklauso nuo šviesos. Paruoškime eilę filtrų ir palikime mūsų akvariumą dirbtinėje šviesoje, tolydžio keisdami jos spalvą. Pasirodo, kad anglies dvideginis geriausiai įsisavinamas baltoje (saulės) šviesoje ir beveik taip pat gerai — raudonoje. Žalių šviesų, kaip jau žinome, lapas nesugeria. Taigi mūsų augalai žalioje šviesoje elgiasi taip pat, kaip ir tamsoje. Vadinasi, augalas gali augti dirbtinėje šviesoje su sąlyga, jeigu joje yra jam reikalingų spinduliu. Kaip ir kuo galima augalui pakeisti saulę? 1867 metais vienam mokslininkui pavyko pastebėti, kaip žibalinės lempos apšviestame augale susidaro krakmolas. Pastaruoju metu Tarybų Sąjungoje ir kitose šalyse daugelis mokslininkų dirba, augindami augalus elektros šviesoje. Laboratorijose vyksta įdomūs dalykai. Pomidoras, apšviečiamas ištisą parą, pasidarė daugiamečiu augalu, žydėjo ir derėjo kiaurus metus. Jaunutės pusmetinės pušaitės atrodė kaip septynerių metų amžiaus medžiai. Leningrado šiltadaržiuose elektros lempos šviesoje sužydėjo ir davė vaisius kakavos medis. Žinoma, namie arba mokykloje sunku yra naudotis tūkstanties žvakių lempomis, kokias savo darbams turi mokslininkai. Tačiau pamėginkite įrengti savo jėgomis „elektros kamerą”, apšviestą šimtavatėmis lempomis, tada jūs įsitikinsite, kokių galima pasiekti stebuklų, reguliuojant savo nuožiūra apšvietimo ilgumą.

KODĖL KVEPIA GĖLĖS?

KODĖL KVEPIA GĖLĖS?

Mes žinome daugybę kvapių gėlių. Vienos kvepia stipriai, svaiginamai, kitos skleidžia švelnų, vos juntamą kvapą, kai kurios stipriausiai kvepia saulėtomis, šiltomis dienomis, kitos tik prieblandoje. Iš kur atsiranda šie kvapai? Augale, ir pirmiausia vainiklapiuose, esama ląstelių, kurios turi eterio aliejaus. Kvapo stiprumas gali keistis, jis priklauso nuo temperatūros, drėgmės ir t. t. Kodėl gėlėms reikalingas kvapas, kodėl augalas jį gamina? Mes žinome, jog žiedas duoda sėklas po apdulkinimo, ir daugeliu atvejų būtina, kad tai būtų ne jo paties, o kito tos pačios rūšies augalo žiedadulkė. Žiedadulkes išnešioja vabzdžiai. Augalas, skleisdamas kvapą, juos prisivilioja. Vabzdžiai ieško žiedų todėl, kad saldus nektaras jiems yra maistas. Beje, kai kurie žiedai kvepia dvėsena. Ką gi! Ir šis kvapas vilioja vabzdžius, pavyzdžiui, dvėsenos muses.

KODĖL ŽIEDAI ĮVAIRIŲ SPALVŲ?

žiedų spalva turi jiems tokią pat reikšmę, kaip ir kvapas. Vabzdžių regėjimas yra visiškai kitoks, negu mūsų, bet jie mato žiedus ir skiria juos. Įdomu, kad vabzdžiai, išskyrus drugelius, suvokia raudoną spalvą ne kaip savarankišką, bet tiktai kaip pilkos spalvos atspalvį. Tačiau ir ant raudonų aguonų dažnai galima sutikti bičių. Kodėl? Bitės nemato raudonos aguonos spalvos, ji joms ultravioletinė, o šiuos spindulius vabzdžiai atskiria. O dabar — nuo ko priklauso žiedų spalva? Juk mes žinome įvairiausių spalvų žiedų, ir net tokių, kurie žydėjimo metu keičia spalvą (pavyzdžiui, neužmirštuolė pradžioje būna rausva, vėliau žydra). Daugiausia žinomos žiedų dažančios medžiagos — ksantofilas ir karotinas: geltona ir oranžinė dažančioji medžiaga, o taip pat antocianas raudona—mėlyna—violetinė. Žinome daug baltų žiedų, tačiau nėra baltos, augalų gaminamos dažančiosios medžiagos. Ši spalva atsiranda nuo ypatingo oro burbulėlių išsidėstymo vainiklapių apvalkale. Grįšime prie neužmirštuolės. Kaip ir kodėl keičiasi jos žiedų spalva? Mat, juos nuspalvinąs antocianas keičia savo spalvą kaip lakmuso popieriukas: parausta nuo rūgšties, pamėlynuoja nuo šarmo. Neužmirštuolės žiedo ląstelinių sulčių sudėtis kinta pagal jos pradžioje jos būna rūgščios, paskiau tampa šarminės. Kinta sultys kitokia darosi antociano spalva ir tuo pačiu žiedo spalva.

KAIP ATSIRADO PIRMOJI LASTELĖ?

KAIP ATSIRADO PIRMOJI LASTELĖ?

Klausimą reikia kelti kitaip: „Kaip atsirado pirmosios gyvų baltymų molekulės?” Kiekviena ląstelė susideda iš protoplazmos. O svarbiausia sudėtinė protoplazmos dalis yra baltymai. Mums yra žinomos ląstelės be apvalkalo, be atskiro branduolio. Be to, žinome virusų, kurių paprasčiausieji yra tiktai didelė, sudėtinga baltymų dalis. Bet gyvybės be baltymų nėra. „Gyvybė yra baltyminių kūnų egzistavimo būdas”, — rašė Engelsas savo garsiame veikale „Diuringas”. Baltymų atsiradimo ir sandaros problema tapo viena iš centrinių biologijos mokslo apie gyvybę — problemų. Nuo labai senų laikų žmonės mėgino atsakyti į klausimą: kaip ir kada atsirado gyvybė Žemėje. Pavyzdžiui, senovės graikai vaizdavosi, kad ji atsiradusi iš vandens arba iš žemės. Žinoma, jie negalėjo teisingai atsakyti į šį klausimą: juk mokslas apie mus supantį pasaulį dar tik kūrėsi. Vėlesnių epochų žmonių „mokslinės” pažiūros rodė tik jų tamsumą. Ko patys nesuprato ir nežinojo, jie priskirdavo dievams, o „gyvybės sukūrimą” žmonės ilgus amžius laikė antgamtinių jėgų darbu. Kuo toliau žengė žmogiškasis pažinimas, kuo giliau pavykdavo žmonėms prasiskverbti į aplinkinio pasaulio paslaptis, tuo mažiau sričių jie palikdavo dievams. Mokslo vystymasis rodė, kad gyvybė tai natūralus procesas, kad gyvas organizmas atsirado be nežinomų jėgų pagalbos. Imta tirti, kokiomis sąlygomis galėjo atsirasti gyvybė Žemėje. Kilo daug mokslinių hipotezių, mėginančių išaiškinti šią problemą.

Šiuo metu mes pirmiausia remiamės tarybinio mokslininko A. Oparino hipoteze. Baltymai — tai organinis junginys, kurio vienas iš pagrindinių elementų yra anglis. Jos esama ne tik Žemėje, bet ir visuose dangaus kūnuose. Pasekę, kokiais pavidalais sutinkama anglis Visatoje, galime įsivaizduoti, kokį kelią ji nuėjo prieš tapdama sudėtine organinių junginių dalimi žemėje. Žvaigždės, kurių temperatūra paviršiuje 27 000°, yra be jokių cheminių junginių. Ten materija yra atskirų atomų pavidalu. Žvaigždėse, kurių temperatūra 12 000°, užtinkame pirmuosius anglies junginius su vandeniliu. Jau nustatyta, kad Saulėje, kurios temperatūra 6000°, yra septyniolika įvairių anglies junginių, kurių daugelis „neprisotinti”, ir, vadinasi, lengvai jungiasi su kitais junginiais. Mūsų žemė ankstyvame savo gyvavimo periode turėjo panašias sąlygas. Iš pradžių ji buvo įkaitęs rutulys. Kai ji pradėjo palengva vėsti, ėmė atsirasti vis naujų junginių, kurie dėl savo sunkumo arba grupavosi gilumoje, sudarydami Žemės branduolį, arba paviršiuje. Žemės atmosfera susidėjo iš įkaitusių vandens garų, angliavandenių ir kitų junginių. Žemei vėstant, atsirasdavo vis sudėtingesnių vandens, angliavandenių ir azoto junginių. Jų molekulės, veikdamos viena kitą, darėsi vis stambesnės. Ypač palankios sąlygos naujiems junginiams atsirasti Žemės rutulyje pasidarė tada, kai temperatūra krito tiek, jog susidarė vandens rezervuarai. Karšti „lietūs” paimdavo iš atmosferos junginius ir prisotindavo jais karštą senjūrių vandenį. Visa tai vyko nepaprastai lėtai. Tačiau jūras prisotinančių junginių sudėtis darėsi kaskart sudėtingesnė. Jie buvo labai įvairūs, ir vieną iš jų didžiųjų grupių sudarė baltyminiai kūnai. Baltymų molekulės tai jau gyvybės aušra. Kitas žingsnis — tai baltymų molekulių susijungimas į lašelius, koacervatai, ir išsiskyrimas iš skysčio, kuriame ligi tol jie buvo ištirpę. Šie lašeliai jau turi savitą vidaus sandarą: jie „pasisavina” — sugeria vandenyje ištirpusias medžiagas. Šioms medžiagoms tikriausiai priklausė junginiai su katalizatorių savybėmis, o katalizatorių pirminiame vandenyje netrūko. Katalizatorių dėka Koacervatai įgauna naujų savybių: geriau ir greičiau vyksta materijos kitimas, jis įgauna tam tikrą kryptį. Koacervatai pasidaro tvirti. Sugerdami junginius iš supančios aplinkos, mūsų lašeliai auga ir, pasiekę tam tikrą dydį, suskyla į du „savarankiškai gyvenančius” lašelius. Tie, kurie šių savybių neįgijo, žūna. Taigi koacervatai — tai jau lyg pirmieji dar labai primityvūs „organizmai”. Čia aprašyti hipotezės teiginiai remiasi naujausiais mokslo pasiekimais, o paskirus koacervatų susidarymo proceso etapus galime pakartoti laboratorijoje. Kaip tik A. Oparinas juos ir sujungė į vieną grandinę.

Vaistiniai augalai buvo plačiai vartojami ir Senovės Rusijoje

Senovės Kinijos tautos davė žmonijai kamparą, rabarbarą, efedrą, ženšenį — garsiąją „gyvybės šaknį” ir daugeli kitų augalų, kurių sąrašas, juos kruopščiai ištyrus, be abejo, būtų pratęstas.

Yra pagrindo teigti, kad vaistiniai augalai buvo plačiai vartojami ir Senovės Rusijoje. Įdomu, kad Senovės Rusijos tautos (tai tik joms buvo būdinga) gydymui vartojo, pavyzdžiui, krieną ir kitus daržovinius augalus. Rusijoje kur kas anksčiau negu Vakarų Europoje gydymui pradėta vartoti šunvyšnė, drignė, durnaropė, erškėtis, pušies pumpurai. XV—XVII amžiais ir vėliau Rusijoje atsirado lotynų ir graikų autorių darbų vertimų, pasidarė populiarūs verstiniai rankraščiai vaistažolių veikalai (vertimai iš lenkų ir vokiečių kalbų). XVII amžiuje Rusijoje įkurata speciali valstybine įstaiga, Vaistininko prikazas, kurios pareiga buvo auginti ir paruošti vaistinius augalus.

Vaistiniu augalų tyrimas Rusijoje pastebimai suaktyvėjo po Petro I reformų. Jo įsakymu buvo įkurtos valstybinės vaistinės ir jū bazės, vadinamieji „vaistinių augalų daržai”. Vienas iš jų „Sankt Peterburgo vaistinių augalų daržas” vėliau virto botanikos sodu, kuris dabar pertvarkytas į TSRS Botanikos institutą. Petro I įkurta Mokslų akademija organizavo šalies augalinių resursų tyrimo ekspedicijas.

Keliautojas ir gamtininkas, M. Lomonosovo mokinys, Peterburgo Mokslų akademijos narys I. Lepiochinas apie šešerius metus tyrė Rusijos florą. Savo veikale „Mintys apie poreikį išbandyti savaiminių išaugimų jėgą” jis aprašė daugelį augalų, kurie turi gydomųjų savybių. Mokslininkas ragino gydytojus tirti augalus, „turinčius gydomąją jėgą”. „Nauja šviesa nušviestų gydymo meną, rašė I. Lepiochinas, jeigu mes pažintume augalų jėgas ir veikimus”.

Daugelis gamtininkų stengėsi apibendrinti ir išanalizuoti vaistinių augalų vartojimo liaudies patirtį, įžiūrėjo tame didelį mokslinį tikslingumą ir perspektyvumą. N. Anenkovo „Botanikos žodynas” apėmė 3500 vaistinių augalų. Žymus rusų mokslininkas N. Ambodikas rašė, kad „augalų vartojimas gydymui ne tik gydytojams, bet ir smalsiems žmonėms gana gerai žinomas, nes labai daug geriausių, saugiausių ir veiksmingiausių vaistų, taip kaip ir geriausias ir sveikiausias maistas, paruošiama iš augalų”.

XIX amžiuje Rusijoje buvo išleista knygų, kuriose aprašyta vaistiniai augalai. 1817 metais Peterburge išėjo knyga „Rusų gydomasis vaistažolių žinynas”; joje aprašyti šalies vaistiniai augalai, savo savybėmis atstojantys kitų šalių augalus.

Smarkiai ėmė plėtotis ir mokslas apie vaistų paruošimą iš augalų, kuris buvo grindžiamas nuodugnia chemine analize, buvo stengiamasi tiksliai nustatyti augalų cheminę sudėtį. Prie rusų terapeuto S. Botkino klinikos suorganizuojant eksperimentinė fiziologijos laboratorija, kuriai Pavlovas. Joje tiriami tokie augalai, kaip gaisre Inutė, strofantas, čemerys, kaktusas r daugelis kitų. Tačiau šio rusų mokslininkų darbo neparėmė carinė vyriausybė, kuri nesirūpino tėvynines farmakologijos plėtojimu. Rusijoje nebuvo vaistų gamybos Pramonės, daugiau kaip pusė vaistų buvo įvežama iš kitų šalių. Į mokslininkų siūlymus plėtoti šalyje farmakologiją, farmaciją nebuvo atsižvelgiama, priešingai, faktiškai nustojo rūpintis valstybinėmis vaistinės augalines žaliavos paruošomis.

Kavos receptai: Šaltas kefyras su kava, Kavos sumuštiniai

Kavos sumuštiniai. 100 g šokolado ištirpinama 3 šaukštuose šilto vandens. Įdedamas šaukštas sviesto ir šaukštelis tirpiosios kavos. Viskas gerai išmaišoma. Šitoks kremas užtepamas ant vieno sluoksnio biskvito ir užklojamas kitu tokiu sluoksniu. Prieš tiekiant sumuštiniai atšaldomi.

Kavos putėsiai. 6 porcijoms imama 200 g šaltos grietinėlės, 2 šaukštai labai šalto pieno ir suplakama. Atskirai išplakami 4 tryniai, po truputį juos beriant 150 g cukraus. Paskui įpilama 2 šaukšteliai kavos esencijos (arba šaukštelis tirpiosios kavos) ir atsargiai abu mišiniai sumaišomi. Prieš valgant putėsiai atšaldomi šaldytuve.

Tryniai sumaišomi su 4 šaukštais cukraus ir gerai ištrinami.

į juos supilami 4 puodukai labai stiprios kavos. Atskirai išplakami

baltymai ir atsargiai sumaišomi su tryniais. Kremas padalijamas porcijomis ir puošiamas vafliais.

Filtracija suteikia galimybę paruošti švarią kavą be tirščių

Kavos kremas želė. 6 šaukštai cukraus gerai ištrinami su 6 tryniais, įpilamos 3 stiklinės labai stiprios kavos su pienu. Mišinys užkaičiamas ant ugnies ir kaitinama, tik neleidžiama užvirti. Kai mišinys pakankamai sutirštėja, nukaičiamas nuo ugnies, pridedama 5-10 g nedideliame vandens kiekyje ištirpintos želatinos ir maišoma, kol visiškai atauš. Dar reikia įpilti 250 g grietinėlės, 100 g cukraus ir truputį vanilino. Kremas išpilstomas į puodukus ir pastatomas šaltoje vietoje. Prieš tiekiant kiekviena porcija puošiama plakta grietinėle su cukrumi.

Kremas želė su apelsinu žievelėmis. Sumaišoma 250 g grietinėles, 2 šaukštai pieno ir 3 šaukštai cukraus. Plakama, kol pasidaro putėsiai. įdedama 100 g smulkiai supjaustytų ir cukruje palaikytų apelsinų žievelių. Apie 5 g želatinos, ištirpintos nedideliame vandens kiekyje, sumaišoma su puoduku labai stiprios vos ir visa tai atsargiai supilama į jau paruoštą mišinį. Išpilstoma į nedidelius indelius ir apie valandą šaldoma.

Drėgnuoju būdu apdorojama tik geriausių rūšių kava

Šaltas kefyras su kava. Reikia 2 stiklinių kefyro, 100 g cukraus, šaukšto grietinėlės ir šaukšto tirpiosios kavos. Tinkamame inde išplakamas kefyras, paskui supilama grietinėlė, suberiamas cukrus ir kava. Visa tai gerai išmaišoma, išpilstoma puodukus ir atšaldoma.

Manų košė su kava. į 0,5 l verdančio pieno suberiami 2 šaukštai tirpiosios kavos ir po truputį 5 šaukštai manų kruopų. Maišant verdama 8-10 minučių. Nukaitus nuo ugnies suberiami 3 šaukštai miltinio cukraus ir ataušinama. Vietoj tirpiosios kavos galima vartoti natūralią, tik atitinkamai mažiau pilama pieno.

Kavos puokštė — skonio ir kvapo derinys

Manų kruopų pyragėliai su kava. Manų kruopų košė išverdama kaip aprašyta anksčiau. Paskui į ją sudedami 3 tryniai ir gerai išmaišoma. Išplakami 3 baltymai ir atsargiai sumaišomi su mišiniu. Masė sudedama į lėkštę arba padalijama porcijomis.

Pastaruoju metu labai populiari pasidarė kava

Vietname arbata tradicinė, tačiau pastaruoju metu labai populiari pasidarė ir kava. Geriama ji čia ypatingai. Kartu su kava iš mažyčių, kaip antpirštis, porcelianinių puodukų geriama ir stipri tradicinė arbata. Puikus gėrimas esti ir tuo atveju, kai lygiomis dalimis sumaišoma stipri karšta kava ir tinkamai užplikytas stiprus arbatos antpilas.

Gėrimai, kurių pagrindinis komponentas yra arbata, smarkiai įvairuoja. kiekvienoje šalyje yra savi jų paruošimo metodai ir receptai. Užplikoma kiniškuoju, mongoliškuoju, tibetiškuoju, angliškuoju būdais. Nevienodai arbatos gėrimus gamina kalmukai, kirgizai, kazachai, buriatai, uzbekai. Kinai ir japonai geria arbatą tik gryną, manydami, kad bet kokie priedai gėrimą tik gadins.

Kofeino yra ne tik kavos pupelėse

Tačiau kitos tautos arbatą gamina ir su įvairiais priedais. Kai kuriose, pavyzdžiui, Rytų šalyse, į arbatą įmaišoma džiovintų jazminų žiedų, uzbekai į arbatą deda juodujų pipirų (paprasta juodoji arbata, tik kiekvienam šaukšteliui sausų arbatžolių dedama po du sutrintus juoduosius pipirus). Irane ir Turkijoje arbata geriama su citrina ir prie jos tiekiama figų, razinų, migdolų. Tarybų Sąjungoje arbata geriama su cukrumi, uogiene bei kitais saldumynais. Prie arbatos tinka bandelės, pyragaičiai, sausainiai.

Arbata geriama iš porcelianinių puodukų. Porceliano maloni faktūra, jis sušvelnina aukštos temperatūros pojūtį. Arbata geriama karšta, bet ne deginanti.

Kava tampa madinga. Apie ją kalba ir piktžodžiauja

Štai keletas arbatos gėrimų receptų.

Angliška arbata su pienu. pašildytą arbatinuką suberiama sausa arbata tokiu santykiu: vienas šaukštelis arbatžolių vienam puodukui ir dar vienas šaukštelis arbatinukui. Arbatžolės užplikomos verdančiu vandeniu ir laikomos 5 minutes. Tuo metu į pakaitintus puodukus įpilama pieno (nuo 1/6 iki 1/4 puoduko) ir paskui į pieną pilama arbata. Atkreipkite dėmesį: arbata pilama į pieną, o ne atvirkščiai. Priešingu atveju, anglų nuomone, gėrimas bus blogesnis.

Neįmanoma įsivaizduoti Artimųjų Rytų šalių be kavos

Indiška arbata su pienu. Dviem porcijoms reikia pusės stiklinės vandens, pusės stiklinės pieno, 3 šaukštelių cukraus. Visa tai užvirinama mažame emaliuotame puode. Užvirus suberiami du šaukšteliai sausų arbatžolių, puodas sandariai uždengiamas dangčiu ir ant mažos ugnies 2-3 min. kaitinama. Nukaitus nuo ugnies, porą minučių palaukiama, paskui iškošiama pro sietelį ir išpilstoma mažus puodukus.

Tokia arbata geriama rytą dar prieš pusryčius.

Įvertinkime kavos skirtumus, privalumus bei trūkumus

Netikusiu plikiniu galima sugadinti bet kokią kavą

Su stipria arbata išgeriama žymiai mažiau vandens. Pavyzdžiui, japonai arbata geria iš 30-50 g talpos puodukų. Geriau išgerti per tam tikrą laiką keletą tokių puodukų, negu vienu yru porą stiklinių silpnos arbatos.

Iš to, kas pasakyta, aiškėja arbatos gydomosios savybės. Tačiau gydytis galima tik gydytojui rekomendavus, kad iš vaisto arbata netaptų priešingybe.

Kaip arbata paplito pasaulyje? Kinijoje jau X a. arbata tampa tradiciniu nacionaliniu gėrimu, o Japonijoje masiškai paplito tik XVII a., nors kaip kulto gėrimas ji buvo žinoma keletas amžių anksčiau.

Į Vakarų Europą 1517 m. pirmąkart arbatą atgabeno portugalai, o 1610 m. — olandai. Tačiau ji buvo geriama tik privilegijuotų asmenų. 1664 m. Vest Indijos kompanija anglų karaliui padovanojo du svarus arbatos. Rūmuose ji buvo pripažinta ir nuo tų laikų Anglijoje tapo tradiciniu gėrimu.

Reikia atsižvelgti tai, jog kava Europoje pasirodė anksčiau ir tapo stipriu arbatos konkurentu. Svarbiausia čia buvo ne skonis, įpročiai ar tradicijos. Viskas kur kas paprasčiau — kava tada buvo daug pigesnė už arbatą. Ją gamino kolonijose, kur buvo naudojamas pigus vergų darbas, o arbatą reikėjo pirkti Kinijoje. Su Kinija daugiausia prekiavo Anglija ir Olandija. Nenuostabu, kad šiose šalyse arbata labai paplito.

Arbatos suvartojama labai daug nuo tada, kai Kinija prarado gamybos monopolį, rinkoje atsirado arbata iš Indijos, Ceilono bei Indonezijos. Arbata atpigo ir išpopuliarėjo. Bet šalių pasiskirstymas į „arbatos” ir „kavos” išliko. Iš dalies arbata populiarumo įgyja Dankjoje, bet Prancūzija, Švedija, Norvegija, Vokietija, Austrija išsaugojo polinki kavai. Tokį pasiskirstymą lėmė prekybiniai ir politiniai XVII a. Vakarų Europos šalių ryšiai.

Rusiją arbata atkeliavo ne iš Europos, o per Sibirą, kur buvo nutiesti prekybiniai keliai į Kiniją ir Vidurinę Aziją. Caro rūmuose arbata pasirodė anksčiau negu Anglijoje — 1638 metais. Gėrimas patiko ir XVII a. pabaigoje Maskvoje arbata buvo prekiaujama parduotuvėse kartu su pirmos būtinybės prekėmis. 1847 m. Maskvoje buvo daugiau negu šimtas parduotuvių, prekiaujančių arbata, ir apie 300 arbatinių.

Arbata labai paplitusi Pietryčių ir Centrinėje Azijoje, taip pat Rytų Afrikoje. Lotynų Amerikos šalyse viešpatauja kava, o Argentina yra „arbatos” šalis. Natūralu, kad artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos arabų šalys ištikimos kavos tradicijoms.

Atsakydami į šį klausimą, turime pakartoti daug ką iš to, kas pasakyta apie gerą kavą. Netikusiu plikiniu galima sugadinti bet kokią arbatą. Arbatą reikia ruošti visų pirma kruopščiai, tvarkingai ir laikantis palyginti paprastų taisyklių

Kava be kofeino

Plikiniui reikalingos geros arbatžolės. Svarbiau netgi jų išsilaikymo lygis negu arbatos rūšis. Arbata labai higroskopiška, todėl ją sunku ilgai išlaikyti. Laikoma drėgnoje vietoje ji genda ir pelija. Be to, labai svarbu, kad arbatos pakeliai būtų hermetiški ir sterilūs. Namuose arbatžoles reikia laikyti stikliniuose induose su pritrintu dangčiu. Kaip ir kava, arbatžolės sugeria pašalinius kvapus, todėl jas reikia laikyti toliau nuo stipriai kvepiančių produktų.

Viena iš gražiausių melsvažiedžių frezijų veislių yra Royal Blue

Iš naujesnių mūsų respublikoje dar neauginamų veislių vertinga Miranda (išvedė J. A. M. Goemans). Žiedai balti, stambūs, žiedynkočiai aukšti ir tvirti, lapai standūs. White Sea (išvesta M. C. van Staaveren) gerai pakelia aukštą temperatūrą, todėl tinkama auginti vasarą. Abiejų veislių į 1 m2 sodinama po 100 gumbasvogūnių.

Mėlynžiedės frezijos. Žinoma apie 30 mėlynžiedžių veislių. Jų žiedų atspalviai dažnai kinta priklausomai nuo auginimo laiko. Gamybai rekomenduojama Blauwe Wimpel veislė, perspektyvios Luciana ir Royal Blue.

Blauwe Wimpel (tetraploidas, išvesta A. van den Berg, 1947). Žiedai šviesiai mėlyni, vamzdelis baltas. Žiedų spalvos tonai keičiasi priklausomai nuo auginimo laiko. Gražiausia spalva būna, kai žydi žiemą arba pavasarėjant. Žydinčių balandžio—birželio mėn. žiedai su pilkšvu apnašu. Žiedynkočiai ilgi. Tinka auginti visais periodais. Tai pagrindinė mėlynžiedė veislė. Žiedų derlius geras (1,8-2,0). Virusinėms ligoms nelabai jautri. Į 1 m2 sodinama 120 gumbasvogūnių.

Saffier (tetraploidas, išvesta A. van den Berg, 1947). Žiedai dideli, ryškiai žydros spalvos; apyžiedžio lapelių atsilenkimo kampas status; rudenį žydinčių žiedai blankesni. Augalai standūs, žiedynkočiai ilgi. Į 1 m2 sodinama po 120 gumbasvogūnių.

Luciana (išvedė J. A. M. Goemans, 1969). Žiedai alyvinės žydros spalvos, žiedynkočiai ilgi. Į 1 m2 sodinama 80 gumbasvogūnių.

Mozart — žiedai ryškiai žydros spalvos, žiedynkočiai tvirti. Į 1 m2 sodinama apie 120 gumbasvogūnių.

Viena iš gražiausių melsvažiedžių veislių yra Royal Blue, kurią išvedė J. A. M. Goemans 1968 m. Mūsų respublikoje dar neauginama. Žiedai labai gražios formos, grakščiuose žiedynuose. Žiedynkočiai tvirti, lapai standūs. Ankstyva veislė. Į 1 m2 sodinama 100 gumbasvogūnių.

Geltonžiedės frezijos. Apie 40% visų frezijų veislių yra geltonos ir oranžinės spalvos. Daugelis jų stambiažiedės, ilgais ir tvirtais žiedynkočiais. Jos gerai žydi tiktai tada, kai daug saulėtų dienų. Yra nurodymų, kad šioms veislėms dar reikia ir erdvių šiltnamių. Rudeniniu periodu galima auginti tik Rijnveld’s Golden Yellow, Buttercup ir Aurora. Gamybai rekomenduojama Aurora, Sonata, iš dabar auginamų — Rijnveld’s Golden Yellow, Gold Coast.

Aurora (išvesta J. A. M. Goemans, 1962). Žiedai stambūs, ryškiai geltoni, gražios formos, žiedyne jų daug. Stiebai ilgi, tiesūs ir tvirti. Tai ankstyva, ištisus metus derlinga veislė. Gražūs žiedai išauga įvairiu metų laiku. 1 m2 sodinama 100 gumbasvogūnių.

Eldorado. Graži, stambiažiedė, tamsiai geltonais žiedais veislė. Žiedai iki 6 cm skersmens. Žiedynkočiai ilgi ir tvirti. Žiedų derlius vidutinis (1,0), daugelis jų gali būti ekstra rūšies. Nelabai jautri virusinėms ligoins, tačiau labai reaguoja j šiltnamių mikroklimato sąlygas, jai ypač reikia daug erdvės. į 1 m2 sodinama 80 gumbasvogūnių.

Golden Bird. Viena iš naujesnių geltonžiedžių labai derlinga. Žiedai gerų prekinių savybių. į 1 m2 sodinama 110 gumbasvogūnių.

Gold Coast (tetraploidas). Ziedai ryškiai oranžiškai geltoni, stambūs (iki 6 cm skersmens). Žiedyno forma labai graži, stiebai tiesūs, tvirti. Žiedų derlius geras (1,5). į 1 m2 sodinama 110 gumbasvogūnių.

Baltažiedės frezijos tinka vestuvinėms puokštėms

Augalai užsikrečia ir nuo peilių, kai skinami žiedai. Todėl įrankius reikia dažnai dezinfekuoti formalinu, natrio trifosfatu, kalio permanganatu (Makutėnaitė, 1971).

Ryškiai pažeistus virusinių ligų augalus reikia šalinti, nors tai atrodytų ir nuostolinga. Jeigu kurią nors veislę smarkiai apninka virusinės ligos, visus tos veislės augalus reikia sunaikinti.

Yra pagrindo teigti, kad frezijos per artimiausius penkerius metus taps viena iš pagrindinių skintų gėlių; todėl būtina, jog vienas respublikos gėlininkystės ūkis augintų elitinius gumbasvogūnius.

FREZIJŲ VEISLĖS

1968 m. buvo užregistruota 141 frezijų veislė. Iš jų 38% yra raudonžiedžių., 35% geltonžiedžių, 15% mėlynžiedžių ir 12% baltažiedžių

Intensyvus selekcinis darbas pradėtas nuo 1930 metų. Nuo tada išvesta apie 200 veislių, tačiau dalis jų visai išnyko arba turi tik istorinę svarbą.

Daugiausia veislių yra išvedusi J. A. M. Goemans (Parigo LTD) firma Anglijoje (44 veislės), Van Tubergen (26), Rijnveld F. and Sons (22) ir M. C. van Staaveren (14) firmos Olandijoje (R. Zunde, 1973).

Sėklinės frezijų veislės yra diploidinės ir tetraploidinės, atitinkamai turinčios 22 ir 44 chromosomas, o vegetatyviškai besidauginančios — diploidinės, triploidinės (chromosomų skaičius 33) ir tetraploidinės. Japonų tyrinėtojas Saito teigia, kad triploidinių ir tetraploidinių veislių ekologinė reakcija yra labai susilpnėjusi, ir jos lengviau prisitaiko prie įvairių sąlygų šiltnamiuose.

Baltažiedės frezijos. Žinoma apie 20 baltažiedžių frezijų veislių. Šiuo metu svarbios 4-5 veislės. Beveik visos baltažiedės veislės yra jautrios virusinėms ligoms, tačiau, esant gerai agrotechnikai ir tinkamam mikroklimatui, šios ligos dažnai pastebimos žalos nedaro.

Baltažiedės frezijos tinka vestuvinėms puokštėms. Gamybai rekomenduojamos White Swan, Apollo veislės.

Apollo (išvedė J. A. M. Goemans, 1956). Balta, stambiažiedė veislė *, kurios žiedų derlius vidutiniškas — 1,0 **. Žiedai ilgai išsilaiko pamerkti. Gerai žydi pavasarį. į 1 m2 sodinama 80 gumbasvogūnių.

Balerina (išvedė J. A. M. Goemans, 1957). Žiedai dramblio kaulo spalvos su gelsvu atspalviu prie pagrindo. Žiedynai tvirti, juose daug žiedų. Gerai žydi ir žiemos mėnesiais, tačiau žiedų derlius vidutinis (1,3). į 1 m2 sodinama 100 gumbasvogūnių.

Princess Irene. Tai stambiažiedė balta veislė. į 1 m2 sodinama 128 gumbasvogūniai.

Snow Queen. Sena veislė. Šaltu metu žydi baltais, šiltu žalsvai kreminiais žiedais. Dažnai serga virusinėmis ligomis. Į 1 m2 sodinama 100-120 gumbasvogūnių.

White Swan (triploidas, išvedė J. A. M. Goemans, 1950). Tai stambiažiedė veislė baltais žiedais. Kartais atsiranda mėlyni ruoželiai, kurie rodo, kad augalas užsikrėtęs virusu arba auga labai žemoje temperatūroje. Žiedų derlius geras, ypač jeigu žydi pavasarėjant (2-2,3). Kai augant būna daug šviesių dienų, žiedai išauga menkoki, žiedynkočiai trumpi. Augalai nestandūs. Į 1 m2 sodinama 100 gumbasvogūnių.

Įvairiose šalyse priimtinos savos kavos tradicijos ir papročiai

Viename amerikiečių laikraštyje buvo atspausdintas rusiškos kavos receptas: „I vieną didelį puoduką įberiama du su puse šaukštelio tirpios kavos ir įpilamas vienas šaukštas šokolado sirupo; sumaišoma su 3/4 puoduko karšto pieno. Maišoma, kol ištirps tirpioji kava ir tuomet ant viršaus uždedama plaktos grietinėlės. Puošiama susmulkintu šokoladu”. Patys spręskite, ar tai rusiška kava, bet receptas neblogas ir verta juo pasinaudoti.

Įvairiose šalyse priimtinos savos tradicijos ir papročiai. Australijos kavinėje padavėjas būtinai pasitikslins ar atnešti baltą, ar juodą kavą. Balta kava — šioje šalyje vadinama kava su pienu.

Štai kaip geriama kava Ekvadore: „Kavinė, kurioje mes įsitaisėme, buvo čia pat aikštėje už kampo. Mažas kambariukas, kurio grindys visiškai nebuvo atskirtos nuo šaligatvio — nebuvo net slenksčio. Keturi staliukai ir stovas — štai ir visa kavinė.

Prieš mus pastatė du puodukus verdančio vandens. juos mes įsipylėme tiršto, šalto, stipraus „antpilo” iš stiklinio grafinėlio, stovėjusio čia pat, ir gavome tai, „kas Ekvadore vadinama kava”. (G. Borovikas, „Literaturnaja gazeta”, 1972, spalio 18.)

Jemeno Liaudies Demokratinėje Respublikoje gimus vaikui, vaišinama kava su kardamonu. Kai kuriose šalyse per gedulingus pietus geriama kava be cukraus, o per vestuves kava turi būti labai saldi.

Kavos virimas Arabijos šalyse, O. Gerasimovo nuomone, yra ceremonialas, apeiga, šventas veiksmas. Jis rašo: „Kai kuriose arabų vietovėse, ypač beduinų palapinėse, kavos virimas yra iškilminga ir svarbi pareiga, kurią atlieka pats šeimininkas… Arabiška kava paduodama mažuose puodukuose be ąselių ir jokiu būdu nesaldinama… Savo mažą puoduką arabas visada turi laikyti dešiniosios rankos rodomuoju ir didžiuoju pirštais” . (Artimųjų Rytų sankryžose. M.: Nauka, 1979.)

„Štai kaip maždaug atrodo arabų kavos gėrimo ceremonija. Sukryžiavę kojas, svečiai susėda palapinėje vyrų pusėje. Kol svečiai nepavaišinti kava, apie reikalu nekalbama. Atneša kupranugarių išmatų, balaną pakurai, vandenį olkos burdiuke. Kai užgęsta paskutinės ugnies liepsnelės, šeimininkas ant metalinės skardos arba didelį šaukštą meta saują šalių pupelių ir nuolat maišant jas paskrudina. Paskui suberia samtį, kad atauštų. Iš nedidelio kavinuko vakarykščią kavą perpila kitą kavinuką, įpila dar vandens ir užkaičia ant ugnies. Kavos pupeles šeimininkas suberia metalinį grūstuvėlį ir ne šiaip sau jas mala, o tam tikru ritmu išstuksena neįmantrią melodiją. Svečiai žavisi garsais ir stebisi šeimininko menu.

Tai tęsiasi penkias septynias minutes. Kavinukui užvirus, jį atsargiai suberiama kava ir kaitinama dar iki trijų kartų. Grūstuve sugrūdamas kardamonas ir suberiamas į kavą. Gėrimas supilamas kavinuką su plačiu snapeliu. Jis užkemšamas palmių pluošto gumulėliu — pro jį filtruojama kava. Pirmas kavos paragauja šeimininkas, tuo parodydamas, jog kava neužnuodyta, paskui įpila garbingiausiam svečiui ir iš eilės visiems likusiems. Kai svečiai padėkoja šeimininkui, prasideda diskusija” .

Tikėkimės, kad jūs pasiruošę išvirti gardžios kavos. Apskritai, jokių ypatingų paslapčių šiame procese nėra, bet kai kurių plonybių vis dėlto yra. Kartą žurnale „ Nedelia” buvo atspausdinta A. Aleksandrovo apybraiža, pavadinta „ Batumietiška kava” . Ten rašoma ,,… kava šiam miestui — ritualas, apeiga ir pati kava, ir kaip ji geriama… Kava Batumyje — tai paprasta kava, virta pagal kulinarijos knygas, rytietiška kava, bet, kaip teigia Batumio meistras, su ypatinga kai kurių veiksmų reikšme” .

Dabar pasistengsime trumpai išvardinti šiuos veiksmus ir suformuluoti pagrindinius geros kavos priesakus. Sėkmė priklauso tik nuo jūsų , jūsų patirties, skonio ir, suprantama, pastangų. Balzakas netingėdavo pereiti visą Paryžių, kad tik nusipirktų pačios kvapiausios, pačios mėgstamiausios rūšies kavos pupeles.