Prancūzų patarlė byloja: „Virinimas užmuša kavą”

Iškart susitarsime: kava ne verdama, o užplikoma. Ne veltui prancūzų patarlė byloja: „Virinimas užmuša kavą”. Tai įsiminsime, kadangi mūsų pasakojime sutiksime žodžių bei išsireiškimų, kurie tartum prieštarautų šiam principui. Juk mes sakome „išvirti kavą”, „kavavirė” ir kt. Tačiau esmė, žinoma, ne žodžiuose.

Taigi kava užplikoma. Viso šio proceso esmė — kiek laiko kava ir karštas vanduo veikia vienas kitą. Skoninės ir kvapiosios medžiagos ištraukiamos (absorbuojamos) iš kavos. Vanduo po truputį prisisotina ir virsta kavos gėrimu. Mūsų uždavinys — sudaryti kuo palankesnes sąlygas ekstrakcijai.

Paprasčiausiai kava paruošiama kavinuke arba tinkamo dydžio paprastame puode (geriau alavuotame arba emaliuotame). Pageidautina, kad indas kavai ruošti būtų iš fajanso, stiklo arba nerūdijančio plieno ir gerai išlaikytų

Indas išskalaujamas verdančiu vandeniu, kad sušiltų. Paskui į jį suberiamas būtinas kiekis kavos. Paprastai vienas du šaukšteliai kavos stiklinei vandens. Kava užpilama verdančiu vandeniu taip, kad kava neliktų paviršiuje.

Dabar vandenį būtina pakaitinti. Tinka bet koks kaitintuvas: elektrinis, įtaisytas kavinuką, elektrinė arba dujinė viryklė ir kt. Būtina žinoti, kad kaitinti negalima per greitai. Ant dujinio degiklio galima padėti liepsnos sklaidikli — tuomet kavinukas įkais pamažu, ant lengvos vienodos ugnies.

Kava beveik užvirinama. Kai tik pakyla puta, kavinukas iškart nukeliamas nuo ugnies ir kurį laiką palaukiama, kad nusėstų tirščiai.

Aprašytasis metodas vadinamas virimo metodu, jis daugiau priklauso senoviniams ir tradiciniams kavos ruošimo būdams. Labai svarbu kavos ir vandens santykis. Atsiminkite: kavos kokybė pablogėja, jeigu pašildoma ataušusi kava arba ilgiau kaip valandą laikoma karšta.

Aprašytąjį kavos paruošimo būdą galima šiek tiek pakeisti. kavinuką įpilama šalto vandens ir kaitinama, kol jis užverda. Paskui kavinukas nukeliamas nuo ugnies ir į jį šaukštu dedami kava; greitai išmaišoma. Tolesni veiksmai visiškai pakartoja tai, apie ką jau kalbėta. Kavinuką galima pašildyti keletą kartų,- tik reikia žiūrėti, kad vanduo neužvirtų. Kad kava neatauštų per daug greitai, kavinukas paprastai pridengiamas šilumą sulaikančiu užtiesalu.

Net tokiais paprastais būdais, turint įgūdžių, galima paruošti geros kokybės kavą. Tačiau šiuo atveju ant kavinuko dugno nusėda daug kavos tirščių, kurie paskui patenka puodukus. Tai toli gražu ne visiems patinka. Kad puodukus nepatektų tirščių, kava suberiami medžiaginį maišelį ir nuleidžiami kavinuką; kavą galima iškošti pro specialų filtrą arba tankų sietelį.

Kiekvienoje šalyje yra savi pamėgti, tradiciniai kavos ruošimo būdai. Brazilijoje, pavyzdžiui, sumalta kava suberiama ant indo dugno ir užpilama karštu vandeniu. Mišinys greitai sumaišomas ir filtruojamas į prieš tai verdančiu vandeniu išplikytą indą.

Yra ir toks, kiek neįprastas, virimo metodo variantas. Vidutiniškai rupiai sumaltos kavos suberiamas kvortą šalto vandens (grubiai skaičiuojant, pusė kilogramo kavos litrui vandens) ir paliekamas 24 valandas. Ekstraktas filtruojamas ir laikomas atšaldytas. Ruošiant kavą, ša1tas ekstraktas sumaišomas su verdančiu vandeniu. Tokio būdo gerbėjai mano, kad tokia kava yra kvapi ir nekarti.

Batai internetu – jūsų dėmesio vertas sprendimas

Kokių prekių jūs manote niekuomet nepirksiantys internetu? Kaip bebūtų, anuomet į šį klausimą būdavo pateikiamas labai panašus atsakymas. Nemaža dalis vartotojų teigdavo niekuomet internetu nepirksiantys batų. Tačiau, ką matome šiomis dienomis? Šiandien batai internetu yra vienos populiariausių prekių, kurias yra linkę pasirinkti pirkėjai. Tai rodo, kad vartotojų apsipirkinėjimo įpročiai labai akivaizdžiai pasikeitė ir tam yra ne viena labai svari priežastis. Todėl verta apie visą tai pakalbėti šiek tiek plačiau.

  • Labai palanki batų kaina. Kai yra kalbama apie el. prekybą, taip pat turėtų būti kalbama ir apie gerokai palankesnes prekių kainas. Ne išimtis yra ir internetinės batais prekiaujančios parduotuvės. Jose siūloma avalynė parduodama gerokai pigiau nei fizinėse parduotuvėse, o tai reiškia, kad kiekvienas žmogus, kuriam yra svarbus jo įvaizdis ir šiuolaikiškas stilius, turi labai plačias ir puikias galimybes pasinaudoti internetinėmis parduotuvėmis, sutaupant daugybę pinigų. Be to, tereikia paskaičiuoti, kiek daug išlaidų patiriame tuomet, kai kiekvieną sezoną keliaujame į fizines parduotuves ir perkame naujus batus. Bendra suma tokiu atveju būna labai didelė. Todėl jei vietoje tokių sprendimų bus pasinaudojama internetinėmis parduotuvėmis, sutaupyti taps daug lengviau.
  • Labai platus skirtingos avalynės asortimentas. Jei naudositės internetinėmis parduotuvėmis, galėsite pasirinkti iš kur kas platesnių skirtingų batų modelių asortimento. Tokio pasirinkimo jūs negalėtumėte atrasti nei vienoje fizinėje parduotuvėje, kadangi jas visuomet apriboja fizinės vietos trūkumas. Todėl jei jūsų skonis yra pakankamai specifinis ir išskirtinis, akivaizdu, kad naudojantis elektroninėmis parduotuvėmis galėsite daug lengviau surasti tai, kas jums labiausiai patinka.
  • Lengvas batų pasirinkimas. Skirtingai nei fizinėse parduotuvėse, internetu galima labai lengvai pasirinkti tai, kas atitinka visus jūsų lūkesčius. Visą tai galite padaryti vos kelių mygtukų paspaudimu.
  • Labai profesionalus ir greitas aptarnavimas. Kiekviena internetinė parduotuvė siekia pritraukti kuo daugiau naujų klientų, todėl akivaizdu, kad tos parduotuvės, kurios jų sulaukia daugiausiai, siūlo puikų aptarnavimą – juk priešingu atveju pirkėjai nuo jų nusigręžtų.

Ar ilgai švies saulė? Kodėl mėnulis turi fazes?

AR ILGAI ŠVIES SAULĖ?

Mažų mažiausia kelis milijardus metų.

Saulė, kaip, beje, ir visos žvaigždės, šviečia dėl to, kad joje, vandeniliui virstant heliu, išsiskiria branduolinė energija (ją įprasta vadinti atomine). Šiuo metu vandenilis sudaro ne mažiau kaip 60 procentų Saulės masės. Taigi žinome, kiek „degalų” yra Saulės gelmėse. Taip pat žinome, kiek jų „sudega”, pavyzdžiui, per metus, mat, galim apskaičiuoti, kiek energijos per tą laikotarpį išspinduliuoja Saulė. Vadinasi, galime numatyti, kuriam laikui Saulei užteks dabartinės degalų atsargos, jeigu, žinoma, Saulė juos eikvos tuo pačiu tempu, kaip ir dabar, ir taip pat stipriai švies. Iš šių apskaičiavimų išeina, jog Saulė, naudodama degalus dabartiniu tempu, jų užteks maždaug milijardui metų. Iš tikrųjų ji švies žymiai ilgiau, nes tikslūs duomenys rodo, kad ilgainiui žvaigždžių švytėjimas silpnėja, vadinasi, mažiau sunaudojama degalų. Tai reiškia, kad dabartinės atsargos užteks žymiai ilgesniam laikui, negu milijardui metų.

Pagal kai kuriuos teorinius samprotavimus, žvaigždžių šviesa turi didėti nuo „degalų” sunaudojimo, jeigu tuo atveju žvaigždė nedaug tenustoja savo masės. Jeigu šie samprotavimai būtu teisingi, tai Saulė šviestų trumpiau, apie milijardą metų.

KIEK KARTŲ SAULĖ DIDESNĖ UŽ ŽEMĘ?

Žinant Saulės skersmenį, lengva apskaičiuoti, kad jis maždaug 109 kartus didesnis už Žemės skersmenį. Vadinasi, Saulės paviršius maždaug apie 12 tūkstančių kartų didesnis už Žemės paviršiaus plotą, o tūris maždaug 1300 tūkstančių kartų didesnis už Žemės tūrį.

KOKIA PLANETA DIDŽIAUSIA?

Didžiausia planeta mūsų Saulės sistemoje yra Jupiteris. Jo skersmuo— 142 700 kilometrų, beveik vienuolika kartų didesnis už Žemės skersmenį.

Jupiterio masė tris šimtus aštuoniolika kartų didesnė už Žemės masę.

Vidutinis šios planetos tankumas beveik keturis kartus mažesnis už vidutini Žemės tankumą, kuris yra apie 5,5 g/cm3.

KODĖL MĖNULIS TURI FAZES?

Kai stebime kokį nors Saulės apšviestą daiktą ne iš Saulės pusės, o iš šono, tai matome jame šviesias vietas (apšviestas) ir tamsias (esančias šešėlyje). Šešėlis Mėnulyje žymiai juodesnis, negu ant visų. daiktu Žemėje, nes mūsų palydovas neturi atmosferos, išsklaidančios šviesą. Mėnulio dalies, esančios šešėlyje, beveik visai nematome, mes galime stebėti tik tą jos dalis, kurią betarpiškai apšviečia Saulė. Kadangi Mėnulis yra rutulys, tai apšviestoji jo dalis atrodo kaip pjautuvas, kuris tampa apskritimu tik Žemei su Saule esant toje pačioje Mėnulio pusėje.

Kodėl matome tik vieną mėnulio pusę? Marso kanalai

KODĖL MATOME TIK VIENĄ MĖNULIO PUSĘ?

Todėl, kad Mėnulis apie savo ašį apsisuka lygiai per tiek laiko, kaip ir aplink Žemę.

Jeigu Mėnulis nesisuktų apie ašį, tai taškas A, pradžioje matomas Mėnulio disko viduryje, po savaitės atsidurtų disko A krašte.

Tuo tarpu Mėnulis, nuskriedamas vieną apsisukimo aplink Žemę ketvirtadalį, tuo pačiu metu padaro vieną ketvirtadalį apsisukimo aplink savo ašį, ir todėl taškas A vėl atsidurs disko viduryje. Taigi kiekvienoje Mėnulio padėtyje taškas A bus disko viduryje kaip tik todėl, kad Mėnulis, sukdamasis aplink Žemę tam tikru kampu, kartu tuo pačiu kampu sukasi apie savo ašį.

Kaipgi atsitiko, kad visiškai vienas nuo kito nepriklausomi dviejų judėjimų — Mėnulio sukimosi ir jo judėjimo aplink Žemę — periodai tiksliai sutampa? Mes manome, kad tokia periodų lygybė atsirado dėl potvynių – atoslūgių poveikio, kuri Mėnuliui darė Žemė kelis milijardus metu.

Potvyniai ir atoslūgiai stabdo ir Žemės sukimąsi ašį, kuris anksčiau, matyt, buvo kiek greitesnis, negu dabar. Kadangi Žemės masė yra didesnė už Mėnulio masę, šio stabdymo tempas sulėtėjo.

MARSO KANALAI

Marso kanalų klausimas ligi šiol kaip reikiant ne, išaiškintas.

Praeito šimtmečio pabaigoje per vieną iš patogiausių Marso opozicijų (opozicija vadiname padėt), kada Marsas yra arčiausiai Žemės) italų astronomas Skijapdrelis stebėjo jo paviršių labai puikiomis atmosferos sąlygomis ir pamatė ten įvairiomis kryptimis išsišakojusį tamsių linijų tinklą. Šios linijos darė tiesių atkarpų įspūdį, ir jis pavadino jas kanalais, skirdamas nuo jūrų (astronomai šiuo terminu dažnai žymi bet kurias netaisyklingos formos juodas dėmes įvairiose planetose).

Skijaparelio atradimą tik iš dalies tepatvirtino kiti astronomai. Kai kurie astronomai jo atradimo nepatvirtino, nors Marsą stebėjo tokiais pat gerais prietaisais ir dirbo pakankamai palankiomis sąlygomis. Fotografavimas taip pat nepatvirtino Skijaparelio spėjimų, nors ir nepaneigė jų.

Kadangi spėjama, kad Marse yra kanalų, kyla daug klausimų, į kuriuos mėgino atsakyti daugelis mokslininkų, tačiau šie atsakymai žymia dalimi remiasi spėliojimais. Ar kanalai yra vandens rezervuarai? šį klausimą esame linkę atsakyti neigiamai. Jeigu tai būtų vandens rezervuarai, tai saulės spinduliai, atsispindėdami juose, sudarytų atšvaistus, Saulės vaizdų atspindžius (panašiai susidaro žvakių atšvaistai ant blizgančių eglutės papuošalų). Tuo tarpu Marso kanaluose Saulės atšvaistų nepastebėta. Kanalų plotis turėtų būti milžiniškas, siekti šimtus kilometrų (kitaip mes negalėtume jų įžiūrėti). Marso atmosfera, kaip žinome, yra nepaprastai sausa, o tai rodo, kad jo paviršiuje negali būti didžiulių vandens baseinų. Visi šie faktai paneigia tvirtinimus, kad Marso kanalai iš tikrųjų esą kanalai mūsų „žemiškąja” prasme. Pagal Skijaparelio hipotezę, linijos Marse — tai plačios augmenijos juostos, einančios abipus palyginti siauru kanalų, kurie dažniausiai nematomi.

Šiais kanalais teka vanduo į didelius Marso dykumų plotus — tik arti yra augmenija. O vandenį kanalai gauna iš Marso ašigalių rajonų, kur matome baltas kepures, rodančias, kad ten yra arba sniegynai, arba debesys. Taigi, Skijaparelio manymu, Marso kanalai yra irigacinė sistema. Žinoma, toks aiškinimas susijęs su spėjimu, kad šioje planetoje gyvena protingos būtybės.

Kai Skijaparelis pateikė savo hipotezę, kad Marse yra protingų būtybių, tuo klausimu imta karštai ginčytis. Tada (XIX ir XX amžių slenkstyje) pasirodė keli fantastiniai romanai, vaizduojantieji tariamus marsiečius. Jų tarpe yra žinomasis Uelso romanas „Pasaulių kova”, išverstas į daugelį kalbų.

Teodolitas yra sudėtingas optinis mechaninis prietaisas

Teodolitas yra sudėtingas optinis mechaninis prietaisas, todėl reikia, kad jo konstrukcija atitiktų tam tikras optines mechanines ir geometrines sąlygas. Kai detalės pagamintos nekokybiškai ar sumontuotos netiksliai arba kai kurių teodolito dalių geometrinė padėtis yra netaisyklinga, atsiranda prietaiso klaidų. Tai skritulių necentriškumai, padalų žymėjimo limbuose paklaidos, skalių renas, nepakankamai ryškus ir šviesus vaizdas žiūrone, nestabili vizavimo ašis, žiūrono didinimo ir matymo laukas neatitinka nominalių reikšmių, nesferiškas gulsčiukų ampulių vidinis paviršius (netolygiai plaukioja burbulėlis), gulsčiukų padalos vertė neatitinka numatytos reikšmės, blogai sukiojasi sraigtai ir pan., taip pat atskirų teodolito dalių bei ašių netaisyklinga tarpusavio padėtis. Norint išaiškinti šias klaidas, teodolitas tiriamas, tikrinamas ir reguliuojamas.

Norint nustatyti teodolito dalių charakteristikas bei kokybę, taip pat, ar teodolitas tinkamas matuoti, jis tiriamas. Pirmiausia apžiūrima, įsitikinama, ar veikia visos jo mechaninės ir optinės detalės. Paskui teodolitas tiriamas.

1. Žiūrono vaizdo kokybės nustatymas. Žiūronu stebimos įvairios geometrinės figūros (kvadratas, trikampis, apskritimas ir kt.). Jame turi būti matomas panašus, ryškus, nenuspalvintas šių figūrų vaizdas.

2. Kiek žiūronas didina, dažnai randama Galilėjaus pasiūlytu metodu. Plika akimi ir pro žiūroną žiūrima į 10-15 m atstumu vertikaliai pastatytą matuoklę su centimetrų padalomis. Suskaičiuojama, kiek matuoklės centimetrų telpa tarp toliamačio siūlelių žiūrint plika akimi (šalia žiūrono) ir pro žiūroną.

Kiek žiūronas didina, taip pat galima rasti išmatavus objektyvo ir okuliaro veikliųjų angų skersmenis. Jų santykis yra žiūrono didinimas.

3. Žiūrono matymo lauką galima rasti naudojantis matuokle. Nutaikius į matuoklę žiūroną, suskaičiuojama, kiek centimetrinių matuoklės padalų / telpa žiūrono matymo lauke (nuo viršaus iki apačios). Žiūrono matymo laukas.

Teodolitų žiūronų matymo lauką galima išmatuoti. Abiem žiūrono matymo lauko kraštais paeiliui nutaikoma I ryškų tašką ir atskaičiuojama limbe. Atskaitų skirtumas bus žiūrono matymo laukas.

4. Žiūrono vizavimo ašies stabilumo tyrimas. Reikia, kad fokusuojant žiūrono vizavimo ašis nekeistų padėties. Lygioje vietovėje įvairiais atstumais vienoje tiesėje pastatomi vizavimo taikiniai (pvz., gairės). Žiūronu iš abiejų teodolito padėčių SK ir SD vizuojama I šiuos taikinius ir atskaičiuojama horizontaliajame limbe atitinkamai ak ir ad. Atskaitų skirtumai (dviguba kohrnacinė klaida) 2c=ah—ad-1-180° turi būti nekintami. 2c reikšmės gali keistis tik tiek, kokia yra dviguba limbų atskaičiavimo paklaida.

Žiūroną patogu tirti naudojantis specialiu prietaisu — kolimatoriumi.

5. Alidadės necentriškumo nustatymas. Optinių teodolitų, kurių limbuose atskaičiuojama vienoje pusėje, horizontaliojo skritulio alidadės necentriškumas randamas taip. Teodolito žiūronu iš dviejų padėčių SK ir SD vizuojama I taikinius (gaires), pastatytus 30-50 m atstumu nuo teodolito, taip, kad kryptys į juos sudarytų maždaug 60° ir atskaičiuojama limbe ah bei ad. Taikiniai turi būti viename aukštyje. Vizuojant į pirmąjį taikinį, limbas nustatomas taip, kad atskaita būtų artima 0°. kitus taikinius vizuojama pasukant alidadę.

Valstybinio geodezinio tinklo punktų įtvirtinimas vietovėje

Pirmos klasės poligonometriniai ėjimai projektuojami pagal meridianus ir paraleles. Jie sudaro maždaug 800 km perimetro poligonus. Poligonometriniai ėjimai gali turėti ne daugiau kaip 10 kraštinių. Abiejuose ėjimo galuose nustatomi Laplaso punktai. Astronominių matavimų tikslumas toks pat kaip ir sudarant trianguliacijos tinklus.

Žemesnių klasių valstybiniai poligonometrijos tinklai projektuojami tada, kai reikia sutankinti geodezinių taškų tinklą.

Trilateracijos tinklo parametrai skaičiuojami kiekvienu tokio tinklo panaudojimo atveju. Dabar jie dažniausiai naudojami sudarant 3 ir 4 klasės valstybinius geodezinius tinklus.

Valstybinių horizontaliųjų geodezinių tinklų punktų tankumas priklauso nuo topografinės nuotraukos mastelio. Darant 1:25 000 ir 1:10 000 mastelio nuotraukas, reikia, kad būtų vienas punktas 50— 60 km2 plote, 1:5 000 mastelio nuotraukas, — vienas punktas 20— 30 km2 plote, 1:2000 ir stambesnio mastelio nuotraukas, — vienas punktas 5-15 km2 plote.

Matuojami aukščių skirtumai hi tarp taškų, kurie vadinami niveliacijos reperiais. Išmatavus visus aukščių skirtumus tarp reperių ir žinant vieno reperio altitudę, skaičiuojamos kitų reperių altitudės.

Svarbiausias aukščių pagrindas Lietuvoje yra 1-os ir 2-os klasės valstybinis niveliacijos tinklas. Tokį tinklą pradėta sudaryti daugiau kaip prieš 100 metų.

Svarbiausieji (fundamentiniai) niveliacijos reperiai statomi kas 50-60 km.

Valstybinis horizontalusis ir aukščių geodezinis tinklas projektuojamas ilgam laikotarpiui, todėl sudaromas ypač atsakingai.

Sudarant horizontaliuosius geodezinius tinklus taikomi ne tik antžeminiai, bet ir kosminės geodezijos metodai. Pastaruoju metu pradėtos naudoti globalinės pozicinės sistemos (GPS).

Plačiai valstybiniai geodeziniai tinklai nagrinėjami aukštosios geodezijos kurse.

Valstybinio geodezinio tinklo punktų įtvirtinimas vietovėje

Valstybinio niveliacijos tinklo punktams įtvirtinti vietovėje naudojami gruntiniai ir sieniniai reperiai. Svarbiausieji reperiai, naudojami tik 1-os ir 2-os klasės niveliacijai, būna gruntiniai. Visi kiti valstybinės niveliacijos reperiai būna ir gruntiniai, ir sieniniai.

Gruntinį reperį sudaro kvadratinio pjūvio gelžbetoninis stulpas ir betoninė plokštė, į kurią jis įstatomas. Stulpo viršuje įbetonuojama markė iš nerūdijančio metalo. Markės galvutė sferinė. Niveliuojant ant jos statoma matuoklė ir randama galvutės viršaus altitudė.

Vieno metro atstumu nuo gruntinio reperio statomas atpažinimo ženklas. Prie šio ženklo iš reperio pusės tvirtinama apsauginė ketaus plokštelė (160X220X5 mm) su užrašu „Valstybės saugomas geodezinis punktas”. Atpažinimo ženklo antžeminė dalis nudažoma aliejiniais dažais ryškia spalva (geltona, oranžine, raudona). Juoda spalva užrašomas ženklo numeris.

3-os ir 4-os klasės sieniniai reperiai statomi mūrinių namų sienose maždaug 0,5 m virš žemės paviršiaus praėjus 3-4 metams namą pastačius, o 1-os ir 2-os klasės — praėjus 7-8 metams. Ant reperio galvutės užrašomas darbus atlikusios organizacijos pavadinimas ir reperio numeris. Niveliuojant matuoklė statoma ant reperio galvutės viršaus. Greta ženklo sienoje pritvirtinama apsauginė plokštelė.

Valstybinio horizontaliojo pagrindo punktams įtvirtinti vietovėje naudojami antžeminiai ir požeminiai ženklai.

Geodezijos sąvoka ir esmė

Geodezija yra mokslas apie Žemės metriką. Taip jį pavadino graikų filosofas Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.). Pavadinimą sudaro du graikų kalbos žodžiai: geo — žemė ir deizo — daliju arba eidos išvaizda, forma. Todėl senovės graikai geodeziją suprato kaip mokslą apie Žemės paviršiaus dalijimą arba apie Žemės formos nustatymą.

Pagal mokslinių tyrimų sritis ir metodus geodezija skirstoma į tokias šakas:

1) teorinė — tiria erdvės ir laiko atskaitos sistemas, fizinės geodezijos ir kt. problemas;

2) sferoidinė (sferinė) — sprendžia geodezinio pagrindo sudarymo dideliame plote ir kt. uždavinius;

3) kosminė – naudodamasi dirbtiniais žemės palydovais sprendžia Žemės formos ir dydžio nustatymo, Žemės paviršiaus kartografavimo, gamtinių išteklią tyrimo ir kitus uždavinius; taip pat nagrinėja radioastronominių stebėjimų taikymo būdus geodeziniams tikslams;

4) dinaminė — tiria geodinaminius reiškinius, vidinę Žemės sandarą ir kt.;

5) taikomoji — sprendžia inžinerinės statybos, naudingųjų iškasenų paieškų ir kitų sričių (architektūros, archeologijos ir kt.) metrologijos uždavinius;

6) jūrų — sprendžia jūrų šelfo ir Pasaulinio vandenyno kartografavimo uždavinius;

7) markšeiderystė – sprendžia požeminės statybos (metropoliteno, šachtų ir kt.) metrologijos uždavinius;

8) geodezinė astronomija — nagrinėja Žemės paviršiaus taškų astronominių koordinačių ir linijų azimutų nustatymo būdus;

9) topografija — tiria Žemės paviršiaus ir akvatorijų nuotraukos metodus;

10) aerofototopografija — kitos rūšies topografinė nuotrauka, nagrinėjanti aeronuotraukos metodo naudojimo būdus topografiniams ir specialios paskirties (miškų, dirvožemio ir kt.) planams bei žemėlapiams sudaryti. Be aeronuotraukos, taip pat naudojama ir antžeminė fotonuotrauka. Prie aerofototopografijos priskiriama ir fotogrametrija, kuri tiria kosminių, antžeminių ir aeronuotraukų apdorojimo metodus;

11) kartografija — sprendžia sferinio Žemės paviršiaus vaizdavimo plokštumoje, žemėlapių ir planų sudarymo, redagavimo ir parengimo išleisti, kosminės informacijos panaudojimo sudarant ir atnaujinant topografinius bei specializuotus žemėlapius, stambaus mastelio kartografavimo automatizavimo, skaitmeninių vietovės modelių sudarymo ir kitus uždavinius;

12) matematinis geodezinių matavimo rezultatų apdorojimas — matematiniais statistiniais metodais analizuojami matavimo rezultatai, įvertinamas jų tikslumas, skaičiuojami galutiniai išmatuoti dydžiai;

13) geodezinių prietaisų kūrimas, gamyba ir tyrimas. Teorinė, sferoidinė, kosminė ir dinaminė geodezija kartu vadinama aukštąja geodezija.

ŠIUKŠLIŲ IŠVEŽIMAS PO ANKSČIAU DAŽYTŲ PAVIRŠIŲ PARUOŠIMO

Jei senų aliejinių dažų sluoksnis tvirtai laikosi, galima paviršių perdažyti ir negruntavus. Tik, prieš dažant, reikia skiedikliu arba vandeniu su muilu nuvalyti nuo paviršiaus riebalų dėmes bei kitus nešvarumus, užtaisyti pažeistas vietas ir svidinamuoju popieriumi ar pemza jį sušiurkštinti. Reikia atsiminti, kad ant riebaluoto paviršiaus naujai užtepti dažai kietai nesudžiūsta, nuolat limpa, o, nudažius blizganti, nesušiurkštintą paviršių, naujasis dažų sluoksnis greitai ima trūkinėti, luptis. Kad naujieji dažai geriau susijungtų su senaisiais, patariama, pirmą kartą užtepus dažus, tuojau pat juos pemza ar svidinamuoju popieriumi įtrinti, po to teptuku išlyginti.

Jei paviršius anksčiau buvo nestorai dažytas klijiniais ar kitais vandeniniais dažais ir jų sluoksnis tvirtai laikosi, jo valyti taip, pat nereikia. Tik, prieš dažant, paviršių reikia nugruntuoti grynu pokostu arba oksoliu tiek, kad jie pro vandeninių dažų sluoksnį prasiskverbtų kiaurai iki pat tinko. Gruntui išdžiūvus, galima glaistyti ir dažyti.

Storus ir silpnai besilaikančius bet kurių dažų sluoksnius reikia pašalinti.

Statybinių šiukšlių išvežimas po dažymo darbų.

Klijinius dažus pakanka tik sušlapinti vandeniu (geriau šiltu), ir juos galima lengvai nuskusti glaistykle ar kuriuo kitu skutikliu; po to paviršių dar reikia perplauti vandeniu.

Kiek sunkiau pašalinti aliejinius dažus. Silpnai besilaikančius galima skusti sausus. Tvirtai besilaikančių dažų sluoksnį reikia pirma suminkštinti, padeginant lituokline lempa arba užtepant šarminiais skiediniais bei eteriniais skysčiais.

Šarminį skiedinį galima pasidaryti:

a) 100 g muilo akmens ištirpinus 1 litre vandens, arba

b) sumaišius lygias dalis amoniako ir denatūrato, arba

c) tirštai sumaišius lygias dalis kalkių tešlos ir skysto (žaliojo) muilo, arba

d) gesintas kalkes sumaišius su stipriu sodos skiediniu.

Šarminis skiedinys užtepamas žolių teptuku. (šerių arba ašutų teptuką „suėda”), glaistykle ar skiedra. Po valandos dažai suminkštėja tiek, kad juos galima lengvai nugramdyti. Po to, paviršiu reikia neutralizuoti kurios nors rūgšties (5%) skiediniu ir gerai nuplauti vandeniu.

Aliejinius bei lakinius dažus gerai minkština nitrodažų skiediklis arba acetonas, o spiritinius lakus ar politūrą — spiritas. Jais patepus, dažus ar laką reikia tuojau ir gramdyti, nes jie vėl gali greit sukietėti. Nors ši dažų nuėmimo priemonė yra ir brangesnė, bet ja naudotis patogiau: greičiau galima nuimti dažus, o, be to, paskui nereikia neutralizuoti paviršiaus.

Maksimalus skaičiuotinas valandinis vandens kiekis mieste ar gyvenvietėje

Projektuojant vandentiekio įrenginius, sulyginai prileidžiama, kad per valandą vandens suvartojama vienodai, ir skaičiavimams imamas tik valandinis ir paros svyravimas.

Valandiniu svyravimo koeficientu vadinamas maksimalaus valandinio vandens suvartojimo santykis su vidutiniu valandiniu vandens suvartojimu. Maksimalaus paros vandens suvartojimo santykis. su vidutiniu paros suvartojimu vadinamas paros svyravimo koeficientu.

Pramonės ir žemės ūkio įmonėse buities ūkio reikalams vandens suvartojama per pamainas (7 ar 8 val.) dar nevienodžiau, kaip mieste ar gyvenvietėje. Todėl valandinis svyravimo koeficientas dirbantiesiems karštuose cechuose imamas 2,5, kituose cechuose 3. Dušams vanduo naudojamas vienodai, bet tik 45 minutes po kiekvienos darbo pamainos. Kai darbo režimas pastovus, per parą vandens suvartojama maždaug vienodai, todėl paros svyravimo koeficientas imamas vienetas.

Vandens suvartojimo režimas pramonės įmonių produkcijos gamybai ir technologiniams reikalams priklauso nuo technologinio proceso, vandens naudojimo metodo ir kitų veiksniu, todėl valandiniai bei paros svyravimo koeficientai gali būti labai skirtingi ir įvairaus dydžio.

Skaičiuotino vandens kiekio nustatymas

Daugelio vandentiekio sistemos įrenginių skaičiavimui reikalinga nustatyti ne tik maksimalius paros, valandos, bet ir sekundes vandens kiekius. Čia susipažinsime su maksimalių vandens kiekiu buitiniams ūkiniams reikalams miestuose bei gyvenvietėse nustatymu.

Maksimalus paros vandens kiekis dirbančiųjų pramonės įmonėse buitiniams-ūkiniams reikalams apskaičiuojamas pagal tikrąjį darbininkų skaičių ir atitinkamas normas. Vandens kiekis dušams nustatomas iš dušais besinaudojančių skaičiaus ir atitinkamų vandens suvartojimo normų.

Darbo pamainų, dirbančių jose darbininkų, taip pat dušais besinaudojančių asmenų skaičius ir kiti duomenys imami tokie, kokie atitinka tikrąją pramones įmonių apimtį tiek gamybos, tiek ir technologinio darbo režimo požiūriu.

Tenka pažymėti, kad paskirų vandens vartotojų, t. y. skirtingų vandens vartotojų kategorijų, maksimalūs valandiniai ir sekundiniai vandens kiekiai. (pikiniai dydžiai) paros metu gali nesutapti. Todėl skaičiuotinų maksimalių valandinių ir sekundinių vandens kiekių negalima gauti, susumuojant atitinkamus maksimalius vandens kiekius, apskaičiuotus atskiroms vandens vartotojų kategorijoms.

Biologiniai nuotekų valymo įrenginiai

Maksimalus skaičiuotinas valandinis vandens kiekis mieste ar gyvenvietėje gali būti nustatytas tik iš suvestinio vandens suvartojimo grafiko ar atitinkamų duomenų. Maksimalus sekundinis vandens kiekis, reikalingas vandentiekio tinklams apskaičiuoti, nustatomas iš to valandinio vandens kiekio.

Patyręs vairuotojas visada sugeba gana tiksliai važiuoti atbuline eiga

Ypatingai nemalonu važiuoti sunkvežimių ir autobusų sraute, nes jų vairuotojai ne visada skaitosi su nedideliais lengvaisiais automobiliais, pastodami jiems kelią, reikalaudami suteikti pirmumo teisę sankryžose, neleisdami saugiai aplenkti ir trukdydami greitai važiuoti.

Jeigu vairuotojas turi važiuoti miesto centru intensyviausio eismo gatvėmis, jis negali tikėtis, kad šį kelią greitai įveiks, todėl turi būti kantrus ir ramus, Susierzinimas čia nepadeda, o tik padidina nervingumą, kuris yra saugaus automobilio valdymo priešas. Reikia žinoti ir sunkumus, ieškant stovėjimo vietos. Todėl vairuotojo neturi jaudinti, kad nuo automobilio stovėjimo vietos iki kelionės tikslo teks nueiti pėsčiomis kokį 100 metrų.

Vairuoti automobilį piko valandomis yra labai varginantis darbas, reikalaujantis pastovios ir didelės nervinės įtampos. Tokiomis sąlygomis vairuotojas pavargsta žymiai greičiau, negu ramiai važiuodamas mažiau intensyvaus eismo valandomis beveik tuščiomis miesto gatvėmis išeiginių dienų pirmoje pusėje. Jeigu vairuotojui reikia važiuoti piko valandomis, jis turi savos patirties pagrindu taip sustatyti maršrutą, kad užtektų minimalių psichinių ir fizinių pastangų.

Pirmieji Henrio Fordo žingsniai automobilių kūrime

Užpakalinio vaizdo veidrodžio vaidmuo

Sunku įsivaizduoti, kad galima būtų saugiai vairuoti automobilį be užpakalinio vaizdo veidrodžio. Lengvajame automobilyje yra mažiausia vienas toks veidrodis, įtvirtintas viršum priekinio stiklo arba po juo. Pro užpakalinį automobilio langą vairuotojas tame veidrodyje mato kelią už mašinos.

Šis veidrodis nepatogus tuo, kad jame negalima matyti lenkiančiojo automobilio, o jį reikia stebėti kuo įdėmiausiai. Todėl mašinose yra papildomas veidrodis, įtaisomas jos kairėje išorinėje pusėje. Šiame veidrodyje matoma ne tik tai, kas vyksta už automobilio, bet ir gretima kairioji eismo juosta.

Ketindamas įsilieti į transporto srautą, vairuotojas visų pirma pasižiūri į veidrodį, ypač į išorinį kairįjį. Tai būtina, kad patikrintų, ar nesiartina automobilis, kuriam turi suteikti pirmumo teisę.

Važiuodami taip pat privalome stebėti užpakalinio vaizdo veidrodyje, ar nesiartina automobilis, ketinantis mus aplenkti.

Vairuotojas – automobilių supirkimo priežastis

Mažindami greitį, turime pažiūrėti i užpakalinio vaizdo veidrodį, ar nėra užpakalyje automobilio, kuris galėtų mums niūktelėti. Tai ypač svarbu, kai esame priversti staigiai arba stipriai stabdyti. šiuo atveju stabdome taip, kad neatsitrenktume į kliūtį ir kad kas nors neužlėktų ant mūsų automobilio iš užpakalio. Vairuotojas privalo išmokti stebėti veidrodyje kelią už mašinos, o ypač iš kairės jos pusės, bet taip, kad nepamestų iš akiračio kelio prieš automobilį. Tai labai svarbu. To išmokstame, važinėdami.

Žiūrėdami į kelią pro priekinį stiklą ir stebėdami jį veidrodžiuose, bet kuriuo momentu žinome, kas vyksta priekyje ir užpakalyje. Ši aplinkybė padidina eismo saugumą.

Patyręs vairuotojas visada sugeba gana tiksliai važiuoti atbuline eiga, žiūrėdamas į užpakalinio vaizdo veidrodi. Tačiau sugebėti reikia treniruoti, kadangi, važiuojant atbuline eiga, visiškai kitaip sukamas vairas, negu važiuojant į priekį.

Automobilių maratonas per Azijos valstybes

Važiavimas atbuline eiga ir manevravimas