Valstybinio geodezinio tinklo punktų įtvirtinimas vietovėje

Pirmos klasės poligonometriniai ėjimai projektuojami pagal meridianus ir paraleles. Jie sudaro maždaug 800 km perimetro poligonus. Poligonometriniai ėjimai gali turėti ne daugiau kaip 10 kraštinių. Abiejuose ėjimo galuose nustatomi Laplaso punktai. Astronominių matavimų tikslumas toks pat kaip ir sudarant trianguliacijos tinklus.

Žemesnių klasių valstybiniai poligonometrijos tinklai projektuojami tada, kai reikia sutankinti geodezinių taškų tinklą.

Trilateracijos tinklo parametrai skaičiuojami kiekvienu tokio tinklo panaudojimo atveju. Dabar jie dažniausiai naudojami sudarant 3 ir 4 klasės valstybinius geodezinius tinklus.

Valstybinių horizontaliųjų geodezinių tinklų punktų tankumas priklauso nuo topografinės nuotraukos mastelio. Darant 1:25 000 ir 1:10 000 mastelio nuotraukas, reikia, kad būtų vienas punktas 50— 60 km2 plote, 1:5 000 mastelio nuotraukas, — vienas punktas 20— 30 km2 plote, 1:2000 ir stambesnio mastelio nuotraukas, — vienas punktas 5-15 km2 plote.

Matuojami aukščių skirtumai hi tarp taškų, kurie vadinami niveliacijos reperiais. Išmatavus visus aukščių skirtumus tarp reperių ir žinant vieno reperio altitudę, skaičiuojamos kitų reperių altitudės.

Svarbiausias aukščių pagrindas Lietuvoje yra 1-os ir 2-os klasės valstybinis niveliacijos tinklas. Tokį tinklą pradėta sudaryti daugiau kaip prieš 100 metų.

Svarbiausieji (fundamentiniai) niveliacijos reperiai statomi kas 50-60 km.

Valstybinis horizontalusis ir aukščių geodezinis tinklas projektuojamas ilgam laikotarpiui, todėl sudaromas ypač atsakingai.

Sudarant horizontaliuosius geodezinius tinklus taikomi ne tik antžeminiai, bet ir kosminės geodezijos metodai. Pastaruoju metu pradėtos naudoti globalinės pozicinės sistemos (GPS).

Plačiai valstybiniai geodeziniai tinklai nagrinėjami aukštosios geodezijos kurse.

Valstybinio geodezinio tinklo punktų įtvirtinimas vietovėje

Valstybinio niveliacijos tinklo punktams įtvirtinti vietovėje naudojami gruntiniai ir sieniniai reperiai. Svarbiausieji reperiai, naudojami tik 1-os ir 2-os klasės niveliacijai, būna gruntiniai. Visi kiti valstybinės niveliacijos reperiai būna ir gruntiniai, ir sieniniai.

Gruntinį reperį sudaro kvadratinio pjūvio gelžbetoninis stulpas ir betoninė plokštė, į kurią jis įstatomas. Stulpo viršuje įbetonuojama markė iš nerūdijančio metalo. Markės galvutė sferinė. Niveliuojant ant jos statoma matuoklė ir randama galvutės viršaus altitudė.

Vieno metro atstumu nuo gruntinio reperio statomas atpažinimo ženklas. Prie šio ženklo iš reperio pusės tvirtinama apsauginė ketaus plokštelė (160X220X5 mm) su užrašu „Valstybės saugomas geodezinis punktas”. Atpažinimo ženklo antžeminė dalis nudažoma aliejiniais dažais ryškia spalva (geltona, oranžine, raudona). Juoda spalva užrašomas ženklo numeris.

3-os ir 4-os klasės sieniniai reperiai statomi mūrinių namų sienose maždaug 0,5 m virš žemės paviršiaus praėjus 3-4 metams namą pastačius, o 1-os ir 2-os klasės — praėjus 7-8 metams. Ant reperio galvutės užrašomas darbus atlikusios organizacijos pavadinimas ir reperio numeris. Niveliuojant matuoklė statoma ant reperio galvutės viršaus. Greta ženklo sienoje pritvirtinama apsauginė plokštelė.

Valstybinio horizontaliojo pagrindo punktams įtvirtinti vietovėje naudojami antžeminiai ir požeminiai ženklai.

Patiko? Pasidalink

Geodezijos sąvoka ir esmė

Geodezija yra mokslas apie Žemės metriką. Taip jį pavadino graikų filosofas Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.). Pavadinimą sudaro du graikų kalbos žodžiai: geo — žemė ir deizo — daliju arba eidos išvaizda, forma. Todėl senovės graikai geodeziją suprato kaip mokslą apie Žemės paviršiaus dalijimą arba apie Žemės formos nustatymą.

Pagal mokslinių tyrimų sritis ir metodus geodezija skirstoma į tokias šakas:

1) teorinė — tiria erdvės ir laiko atskaitos sistemas, fizinės geodezijos ir kt. problemas;

2) sferoidinė (sferinė) — sprendžia geodezinio pagrindo sudarymo dideliame plote ir kt. uždavinius;

3) kosminė – naudodamasi dirbtiniais žemės palydovais sprendžia Žemės formos ir dydžio nustatymo, Žemės paviršiaus kartografavimo, gamtinių išteklią tyrimo ir kitus uždavinius; taip pat nagrinėja radioastronominių stebėjimų taikymo būdus geodeziniams tikslams;

4) dinaminė — tiria geodinaminius reiškinius, vidinę Žemės sandarą ir kt.;

5) taikomoji — sprendžia inžinerinės statybos, naudingųjų iškasenų paieškų ir kitų sričių (architektūros, archeologijos ir kt.) metrologijos uždavinius;

6) jūrų — sprendžia jūrų šelfo ir Pasaulinio vandenyno kartografavimo uždavinius;

7) markšeiderystė – sprendžia požeminės statybos (metropoliteno, šachtų ir kt.) metrologijos uždavinius;

8) geodezinė astronomija — nagrinėja Žemės paviršiaus taškų astronominių koordinačių ir linijų azimutų nustatymo būdus;

9) topografija — tiria Žemės paviršiaus ir akvatorijų nuotraukos metodus;

10) aerofototopografija — kitos rūšies topografinė nuotrauka, nagrinėjanti aeronuotraukos metodo naudojimo būdus topografiniams ir specialios paskirties (miškų, dirvožemio ir kt.) planams bei žemėlapiams sudaryti. Be aeronuotraukos, taip pat naudojama ir antžeminė fotonuotrauka. Prie aerofototopografijos priskiriama ir fotogrametrija, kuri tiria kosminių, antžeminių ir aeronuotraukų apdorojimo metodus;

11) kartografija — sprendžia sferinio Žemės paviršiaus vaizdavimo plokštumoje, žemėlapių ir planų sudarymo, redagavimo ir parengimo išleisti, kosminės informacijos panaudojimo sudarant ir atnaujinant topografinius bei specializuotus žemėlapius, stambaus mastelio kartografavimo automatizavimo, skaitmeninių vietovės modelių sudarymo ir kitus uždavinius;

12) matematinis geodezinių matavimo rezultatų apdorojimas — matematiniais statistiniais metodais analizuojami matavimo rezultatai, įvertinamas jų tikslumas, skaičiuojami galutiniai išmatuoti dydžiai;

13) geodezinių prietaisų kūrimas, gamyba ir tyrimas. Teorinė, sferoidinė, kosminė ir dinaminė geodezija kartu vadinama aukštąja geodezija.

Patiko? Pasidalink