Patyręs vairuotojas visada sugeba gana tiksliai važiuoti atbuline eiga

Ypatingai nemalonu važiuoti sunkvežimių ir autobusų sraute, nes jų vairuotojai ne visada skaitosi su nedideliais lengvaisiais automobiliais, pastodami jiems kelią, reikalaudami suteikti pirmumo teisę sankryžose, neleisdami saugiai aplenkti ir trukdydami greitai važiuoti.

Jeigu vairuotojas turi važiuoti miesto centru intensyviausio eismo gatvėmis, jis negali tikėtis, kad šį kelią greitai įveiks, todėl turi būti kantrus ir ramus, Susierzinimas čia nepadeda, o tik padidina nervingumą, kuris yra saugaus automobilio valdymo priešas. Reikia žinoti ir sunkumus, ieškant stovėjimo vietos. Todėl vairuotojo neturi jaudinti, kad nuo automobilio stovėjimo vietos iki kelionės tikslo teks nueiti pėsčiomis kokį 100 metrų.

Vairuoti automobilį piko valandomis yra labai varginantis darbas, reikalaujantis pastovios ir didelės nervinės įtampos. Tokiomis sąlygomis vairuotojas pavargsta žymiai greičiau, negu ramiai važiuodamas mažiau intensyvaus eismo valandomis beveik tuščiomis miesto gatvėmis išeiginių dienų pirmoje pusėje. Jeigu vairuotojui reikia važiuoti piko valandomis, jis turi savos patirties pagrindu taip sustatyti maršrutą, kad užtektų minimalių psichinių ir fizinių pastangų.

Pirmieji Henrio Fordo žingsniai automobilių kūrime

Užpakalinio vaizdo veidrodžio vaidmuo

Sunku įsivaizduoti, kad galima būtų saugiai vairuoti automobilį be užpakalinio vaizdo veidrodžio. Lengvajame automobilyje yra mažiausia vienas toks veidrodis, įtvirtintas viršum priekinio stiklo arba po juo. Pro užpakalinį automobilio langą vairuotojas tame veidrodyje mato kelią už mašinos.

Šis veidrodis nepatogus tuo, kad jame negalima matyti lenkiančiojo automobilio, o jį reikia stebėti kuo įdėmiausiai. Todėl mašinose yra papildomas veidrodis, įtaisomas jos kairėje išorinėje pusėje. Šiame veidrodyje matoma ne tik tai, kas vyksta už automobilio, bet ir gretima kairioji eismo juosta.

Ketindamas įsilieti į transporto srautą, vairuotojas visų pirma pasižiūri į veidrodį, ypač į išorinį kairįjį. Tai būtina, kad patikrintų, ar nesiartina automobilis, kuriam turi suteikti pirmumo teisę.

Važiuodami taip pat privalome stebėti užpakalinio vaizdo veidrodyje, ar nesiartina automobilis, ketinantis mus aplenkti.

Vairuotojas – automobilių supirkimo priežastis

Mažindami greitį, turime pažiūrėti i užpakalinio vaizdo veidrodį, ar nėra užpakalyje automobilio, kuris galėtų mums niūktelėti. Tai ypač svarbu, kai esame priversti staigiai arba stipriai stabdyti. šiuo atveju stabdome taip, kad neatsitrenktume į kliūtį ir kad kas nors neužlėktų ant mūsų automobilio iš užpakalio. Vairuotojas privalo išmokti stebėti veidrodyje kelią už mašinos, o ypač iš kairės jos pusės, bet taip, kad nepamestų iš akiračio kelio prieš automobilį. Tai labai svarbu. To išmokstame, važinėdami.

Žiūrėdami į kelią pro priekinį stiklą ir stebėdami jį veidrodžiuose, bet kuriuo momentu žinome, kas vyksta priekyje ir užpakalyje. Ši aplinkybė padidina eismo saugumą.

Patyręs vairuotojas visada sugeba gana tiksliai važiuoti atbuline eiga, žiūrėdamas į užpakalinio vaizdo veidrodi. Tačiau sugebėti reikia treniruoti, kadangi, važiuojant atbuline eiga, visiškai kitaip sukamas vairas, negu važiuojant į priekį.

Automobilių maratonas per Azijos valstybes

Važiavimas atbuline eiga ir manevravimas

Patiko? Pasidalink

Po avarinis saugumas – priemonės kuriomis imamasi po eismo nelaimės

Konstrukcijos ir įtaisai, skirti vairuotojams ir keleiviams apsaugoti nuo traumų arba maksimaliai sumažinti jų pasekmes, skiriami prie pasyvaus saugumo priemonių. Šios priemonės, jeigu neįmanoma išvengti eismo nelaimės, specialių įtaisų dėka turi apsaugoti žmogų nuo pavojingų perkrovimų. Viena iš aktyvaus saugumo priemonių yra kai kurių automobilio mazgų konstrukcijų tobulinimas. Gerinant automobilio patvarumą, valdomumą, matomumą, stabdymo savybes, siekiama išvengti eismo nelaimių.

Yra terminas „po avarinis saugumas”. Tai kompleksas priemonių, kurių imamasi po eismo nelaimės iš deformuotų arba apvirtusių automobilių išimami nukentėjusieji, kurie, suteikus pirmąją pagalbą, siunčiami į medicinos įstaigą, kur jiems suteikiama kvalifikuota medicininė pagalba, taip pat imamasi priešgaisrinių priemonių, suteikiama techninė pagalba, atitveriama įvykio vieta ir atliekami kitokie darbai, mažinantys eismo nelaimių pasekmes.

Tačiau tai dar ne viskas, kas daroma eismo saugumui padidinti. Didelę reikšmę tuo požiūriu turi autokelių projektavimas ir eksploatavimas. Kelio planavimas ir pats kelias turi garantuoti dideliu greičiu važiuojančių automobilių eismo saugumą. Keliuose neturi būti pavojingų atkarpų, pavyzdžiui, nuolydžių su mažo spindulio posūkiais ir tokių vietų, kur už įkalnės viršūnės prasideda posūkis, taip pat tiltų su siaura važiuojamąja dalimi, viražų su nepakankamais nuolydžiais.

Automobilių kelias turi būti su tvirta, pakankamai šiurkščia danga, o tose vietose, kur nuvažiavusiam nuo kelio automobiliui gresia sunkios pasekmės, turi būti aptvaras (gelžbetoninis ar akmeninis parapetas).

Pusė visų eismo nelaimių įvyksta dėl pėsčiųjų kaltės. Pėstieji dažniausiai partrenkiami važiuojant ne dideliu greičiu, kai automobilio stabdymo kelias palyginti ilgas, o 20-30 km/h greičiu. Tokiu greičiu važiuojantis automobilis pėstiesiems atrodo nepavojingas, todėl jie dažniau pažeidžia gatvių eismo taisykles. Tačiau užvažiuojant ant pėsčiųjų, automobilio greitis yra ypač svarbus, nuo jo priklauso traumos sunkumas. Nuo automobilio greičio priklauso ir smūgio jėga, kurią galima palyginti su smūgio jėga žmogui krintant žemyn:

Taigi smūgis, užvažiavus 60-65 km/h greičiu, savo jėga prilygsta smūgiui, kurį patirtų žmogus, krisdamas iš keturių aukštų namo.

Daugiausia nelaimingų atsitikimų įvyksta su vaikais, kurių amžius nuo 7 iki 12 metų. Ši faktą galima paaiškinti ne tiek vaikams būdingu dideliu judrumu, kiek elementarių eismo taisyklių nežinojimu. Dėl to vertas dėmesio Maskvos miesto liaudies švietimo skyriaus įsakymas, kuriame nurodoma, kad vidurinių mokyklų 1-7 klasėse turi būti mokoma eismo taisyklių.

Dažnai traumuojami dviratininkai, kurie ypač dažnai patenka bėdon pasukdami ir apsisukdami gatvėse bei automobilių keliuose.

Automobilių vairuotojai turi įvertinti galimas situacijas, kurios susidaro dėl dviratininkų ir pėsčiųjų kaltės. Daugelis dviratininkų nesilaiko pagrindinio eismo saugumo reikalavimo: norint apsisukti, reikia nusėsti nuo dviračio ir stumti jį šalia savęs, Jeigu dviratininkas nutolsta nuo šaligatvio ašinės linijos kryptimi daugiau kaip 1 m, labai padidėja pavojus, kad jis patirtų traumą. Pasukti į kairę arba apsisukti dviratininkams draudžiama net ir tada, kai tai yra leidžiama kitoms transporto priemonėms

Daug eismo nelaimių įvyksta dėl to, kad dviratininkai nesinaudoja apšvietimo prietaisais.

Eismo traumų, kurias patiria pėstieji, priežastys yra šios: gatvės perėjimas prieš arti važiuojanti automobilių (48%), neatidumas (31proc), netikėtas pasirodymas iš už stovinčios transporto priemonės (16%) ir kitos priežastys (5%). Užsienio autorių duomenimis, pusės eismo nelaimėse žuvusių pėsčiųjų kraujyje buvo per daug alkoholio.

Kolegos rašo apie vairuotojus kurie tampa supirkimo Šiauliuose priežastimi.

Patiko? Pasidalink