KAIP ATSIRADO PIRMOJI LASTELĖ?
Klausimą reikia kelti kitaip: „Kaip atsirado pirmosios gyvų baltymų molekulės?” Kiekviena ląstelė susideda iš protoplazmos. O svarbiausia sudėtinė protoplazmos dalis yra baltymai. Mums yra žinomos ląstelės be apvalkalo, be atskiro branduolio. Be to, žinome virusų, kurių paprasčiausieji yra tiktai didelė, sudėtinga baltymų dalis. Bet gyvybės be baltymų nėra. „Gyvybė yra baltyminių kūnų egzistavimo būdas”, — rašė Engelsas savo garsiame veikale „Diuringas”. Baltymų atsiradimo ir sandaros problema tapo viena iš centrinių biologijos mokslo apie gyvybę — problemų. Nuo labai senų laikų žmonės mėgino atsakyti į klausimą: kaip ir kada atsirado gyvybė Žemėje. Pavyzdžiui, senovės graikai vaizdavosi, kad ji atsiradusi iš vandens arba iš žemės. Žinoma, jie negalėjo teisingai atsakyti į šį klausimą: juk mokslas apie mus supantį pasaulį dar tik kūrėsi. Vėlesnių epochų žmonių „mokslinės” pažiūros rodė tik jų tamsumą. Ko patys nesuprato ir nežinojo, jie priskirdavo dievams, o „gyvybės sukūrimą” žmonės ilgus amžius laikė antgamtinių jėgų darbu. Kuo toliau žengė žmogiškasis pažinimas, kuo giliau pavykdavo žmonėms prasiskverbti į aplinkinio pasaulio paslaptis, tuo mažiau sričių jie palikdavo dievams. Mokslo vystymasis rodė, kad gyvybė tai natūralus procesas, kad gyvas organizmas atsirado be nežinomų jėgų pagalbos. Imta tirti, kokiomis sąlygomis galėjo atsirasti gyvybė Žemėje. Kilo daug mokslinių hipotezių, mėginančių išaiškinti šią problemą.
Šiuo metu mes pirmiausia remiamės tarybinio mokslininko A. Oparino hipoteze. Baltymai — tai organinis junginys, kurio vienas iš pagrindinių elementų yra anglis. Jos esama ne tik Žemėje, bet ir visuose dangaus kūnuose. Pasekę, kokiais pavidalais sutinkama anglis Visatoje, galime įsivaizduoti, kokį kelią ji nuėjo prieš tapdama sudėtine organinių junginių dalimi žemėje. Žvaigždės, kurių temperatūra paviršiuje 27 000°, yra be jokių cheminių junginių. Ten materija yra atskirų atomų pavidalu. Žvaigždėse, kurių temperatūra 12 000°, užtinkame pirmuosius anglies junginius su vandeniliu. Jau nustatyta, kad Saulėje, kurios temperatūra 6000°, yra septyniolika įvairių anglies junginių, kurių daugelis „neprisotinti”, ir, vadinasi, lengvai jungiasi su kitais junginiais. Mūsų žemė ankstyvame savo gyvavimo periode turėjo panašias sąlygas. Iš pradžių ji buvo įkaitęs rutulys. Kai ji pradėjo palengva vėsti, ėmė atsirasti vis naujų junginių, kurie dėl savo sunkumo arba grupavosi gilumoje, sudarydami Žemės branduolį, arba paviršiuje. Žemės atmosfera susidėjo iš įkaitusių vandens garų, angliavandenių ir kitų junginių. Žemei vėstant, atsirasdavo vis sudėtingesnių vandens, angliavandenių ir azoto junginių. Jų molekulės, veikdamos viena kitą, darėsi vis stambesnės. Ypač palankios sąlygos naujiems junginiams atsirasti Žemės rutulyje pasidarė tada, kai temperatūra krito tiek, jog susidarė vandens rezervuarai. Karšti „lietūs” paimdavo iš atmosferos junginius ir prisotindavo jais karštą senjūrių vandenį. Visa tai vyko nepaprastai lėtai. Tačiau jūras prisotinančių junginių sudėtis darėsi kaskart sudėtingesnė. Jie buvo labai įvairūs, ir vieną iš jų didžiųjų grupių sudarė baltyminiai kūnai. Baltymų molekulės tai jau gyvybės aušra. Kitas žingsnis — tai baltymų molekulių susijungimas į lašelius, koacervatai, ir išsiskyrimas iš skysčio, kuriame ligi tol jie buvo ištirpę. Šie lašeliai jau turi savitą vidaus sandarą: jie „pasisavina” — sugeria vandenyje ištirpusias medžiagas. Šioms medžiagoms tikriausiai priklausė junginiai su katalizatorių savybėmis, o katalizatorių pirminiame vandenyje netrūko. Katalizatorių dėka Koacervatai įgauna naujų savybių: geriau ir greičiau vyksta materijos kitimas, jis įgauna tam tikrą kryptį. Koacervatai pasidaro tvirti. Sugerdami junginius iš supančios aplinkos, mūsų lašeliai auga ir, pasiekę tam tikrą dydį, suskyla į du „savarankiškai gyvenančius” lašelius. Tie, kurie šių savybių neįgijo, žūna. Taigi koacervatai — tai jau lyg pirmieji dar labai primityvūs „organizmai”. Čia aprašyti hipotezės teiginiai remiasi naujausiais mokslo pasiekimais, o paskirus koacervatų susidarymo proceso etapus galime pakartoti laboratorijoje. Kaip tik A. Oparinas juos ir sujungė į vieną grandinę.
