KODĖL MATOME TIK VIENĄ MĖNULIO PUSĘ?
Todėl, kad Mėnulis apie savo ašį apsisuka lygiai per tiek laiko, kaip ir aplink Žemę.
Jeigu Mėnulis nesisuktų apie ašį, tai taškas A, pradžioje matomas Mėnulio disko viduryje, po savaitės atsidurtų disko A krašte.
Tuo tarpu Mėnulis, nuskriedamas vieną apsisukimo aplink Žemę ketvirtadalį, tuo pačiu metu padaro vieną ketvirtadalį apsisukimo aplink savo ašį, ir todėl taškas A vėl atsidurs disko viduryje. Taigi kiekvienoje Mėnulio padėtyje taškas A bus disko viduryje kaip tik todėl, kad Mėnulis, sukdamasis aplink Žemę tam tikru kampu, kartu tuo pačiu kampu sukasi apie savo ašį.
Kaipgi atsitiko, kad visiškai vienas nuo kito nepriklausomi dviejų judėjimų — Mėnulio sukimosi ir jo judėjimo aplink Žemę — periodai tiksliai sutampa? Mes manome, kad tokia periodų lygybė atsirado dėl potvynių – atoslūgių poveikio, kuri Mėnuliui darė Žemė kelis milijardus metu.
Potvyniai ir atoslūgiai stabdo ir Žemės sukimąsi ašį, kuris anksčiau, matyt, buvo kiek greitesnis, negu dabar. Kadangi Žemės masė yra didesnė už Mėnulio masę, šio stabdymo tempas sulėtėjo.
MARSO KANALAI
Marso kanalų klausimas ligi šiol kaip reikiant ne, išaiškintas.
Praeito šimtmečio pabaigoje per vieną iš patogiausių Marso opozicijų (opozicija vadiname padėt), kada Marsas yra arčiausiai Žemės) italų astronomas Skijapdrelis stebėjo jo paviršių labai puikiomis atmosferos sąlygomis ir pamatė ten įvairiomis kryptimis išsišakojusį tamsių linijų tinklą. Šios linijos darė tiesių atkarpų įspūdį, ir jis pavadino jas kanalais, skirdamas nuo jūrų (astronomai šiuo terminu dažnai žymi bet kurias netaisyklingos formos juodas dėmes įvairiose planetose).
Skijaparelio atradimą tik iš dalies tepatvirtino kiti astronomai. Kai kurie astronomai jo atradimo nepatvirtino, nors Marsą stebėjo tokiais pat gerais prietaisais ir dirbo pakankamai palankiomis sąlygomis. Fotografavimas taip pat nepatvirtino Skijaparelio spėjimų, nors ir nepaneigė jų.
Kadangi spėjama, kad Marse yra kanalų, kyla daug klausimų, į kuriuos mėgino atsakyti daugelis mokslininkų, tačiau šie atsakymai žymia dalimi remiasi spėliojimais. Ar kanalai yra vandens rezervuarai? šį klausimą esame linkę atsakyti neigiamai. Jeigu tai būtų vandens rezervuarai, tai saulės spinduliai, atsispindėdami juose, sudarytų atšvaistus, Saulės vaizdų atspindžius (panašiai susidaro žvakių atšvaistai ant blizgančių eglutės papuošalų). Tuo tarpu Marso kanaluose Saulės atšvaistų nepastebėta. Kanalų plotis turėtų būti milžiniškas, siekti šimtus kilometrų (kitaip mes negalėtume jų įžiūrėti). Marso atmosfera, kaip žinome, yra nepaprastai sausa, o tai rodo, kad jo paviršiuje negali būti didžiulių vandens baseinų. Visi šie faktai paneigia tvirtinimus, kad Marso kanalai iš tikrųjų esą kanalai mūsų „žemiškąja” prasme. Pagal Skijaparelio hipotezę, linijos Marse — tai plačios augmenijos juostos, einančios abipus palyginti siauru kanalų, kurie dažniausiai nematomi.
Šiais kanalais teka vanduo į didelius Marso dykumų plotus — tik arti yra augmenija. O vandenį kanalai gauna iš Marso ašigalių rajonų, kur matome baltas kepures, rodančias, kad ten yra arba sniegynai, arba debesys. Taigi, Skijaparelio manymu, Marso kanalai yra irigacinė sistema. Žinoma, toks aiškinimas susijęs su spėjimu, kad šioje planetoje gyvena protingos būtybės.
Kai Skijaparelis pateikė savo hipotezę, kad Marse yra protingų būtybių, tuo klausimu imta karštai ginčytis. Tada (XIX ir XX amžių slenkstyje) pasirodė keli fantastiniai romanai, vaizduojantieji tariamus marsiečius. Jų tarpe yra žinomasis Uelso romanas „Pasaulių kova”, išverstas į daugelį kalbų.
