Kavos be kofeino tinkamumas sveikatai

Daugumoje kavinių be kofeino kava patiekiama kaip įprastos kavos alternatyva. Tačiau, priešingai nei manoma, kavoje be kofeino vis tiek yra kofeino, tik daug mažiau nei įprastoje kavoje. Jei tai jus nustebino, skaitykite toliau ir sužinokite kavos be kofeino gėrimo privalumus ir trūkumus.

Kava be kofeino – tai tokia pati kava, kaip ir įprasta, tik iš jos pašalinta didžioji dalis kofeino. Kaip minėta, kavoje be kofeino vis tiek yra labai mažas kofeino kiekis (apie 3 %, palyginti su įprasta kava), nes nėra būdo pašalinti 100 % kofeino.

Įprastos kavos puodelyje yra apie 95 miligramai kofeino. Puodelyje kavos be kofeino yra tik 2 miligramai kofeino.

Kavą be kofeino galima pagaminti trimis būdais: šveicariško vandens, anglies dioksido ir metilo chlorido. Daugiau apie kavos be kofeino apdorojimą galite sužinoti čia.

Šveicariškas vandens metodas – tai procesas, naudojamas kavos pupelėms be kofeino.

Jo metu žalios kavos pupelės mirkomos vandenyje tol, kol vanduo prisisotina tirpių kavos komponentų. Kofeinas iš vandens išfiltruojamas ir taip gaunamas žaliosios kavos ekstraktas. Tada ekstraktas dedamas į žalios kavos pupeles, kuriose vis dar yra kofeino, kad iš pupelių būtų išgautas kofeinas.

Anglies dioksidas yra dujos, kurios išsiskiria Žemės atmosferai reaguojant su saulės šviesa.

Anglies dioksidas gali atskirti įvairias chemines medžiagas, pumpuodamas per jas, pavyzdžiui, kofeiną iš kavos.

Metilo chloridas yra cheminė medžiaga, kuri paprastai naudojama valymo priemonėse ir kaip tirpiklis.

Metileno chloridas yra cheminis tirpiklis, naudojamas kofeinui iš kavos pupelių pašalinti. Anksčiau dažniausiai naudota cheminė medžiaga buvo benzenas, kol buvo įrodyta, kad jis yra kancerogenas. Dabar įmonės perėjo prie kitų cheminių medžiagų, dažniausiai etilacetato ir metileno chlorido.

Tačiau dėl metilchlorido kilo ginčų, nes didelis jo kiekis yra toksiškas ir gali pažeisti centrinę nervų sistemą.

[Valdančioji institucija] nusprendė, kad maži metileno chlorido pėdsakai kavoje be kofeino nekelia rūpesčių, nes daugiau nei 0,001 % likučių yra draudžiami.

Kavos be kofeino tinkamumas sveikatai priklauso nuo jūsų sveikatos būklės ir ligos istorijos. Kavoje be kofeino vis dar yra daug antioksidantų, kurių turi įprasta kava, todėl jei norite atsisakyti kofeino, bet vis tiek gauti naudingų kavos savybių, kava be kofeino yra geras pasirinkimas. Kava be kofeino taip pat padeda žmonėms, kurie yra jautrūs kofeinui, bet mėgsta kavos skonį. Dar vienas geras pasirinkimas, jei norite kofeino, bet mažesnio jo kiekio, yra pusės kavos kava.

Ar turėčiau gerti kavą be kofeino?

Kavos be kofeino gėrimo privalumai ir trūkumai priklauso nuo jūsų individualios situacijos ir sveikatos būklės.

Kavos be kofeino gėrimo privalumai

Kava be kofeino gali padėti:

Jautrumas kofeinui reiškia neigiamą šalutinį poveikį, kurį daugelis žmonių patiria dėl kofeino, pavyzdžiui, nemigą, nerimą, širdies plakimą, aukštą kraujospūdį ir nerimą. Kava be kofeino gali padėti žmonėms išvengti šio poveikio.

Kofeinas gali sukelti sveikatos problemų, pavyzdžiui, nemigą, širdies plakimą ir kitas problemas. Kofeinas yra stimuliatorius, diuretikas ir rūgštingumą didinanti medžiaga. Jei turite tokių problemų kaip rėmuo, miego sutrikimai ar žarnyno problemos, kava be kofeino gali padėti jums vis dar mėgautis kava, kartu sumažinant kofeino poveikį.

Kofeino sukeltas nerimas yra dažnas šalutinis kofeino poveikis. Neramumas ir nervingumas yra dažni kofeino šalutiniai poveikiai, tačiau juos sukelia ne kava. Kava gali pabloginti simptomus žmonėms, kurie ir taip yra linkę į nerimą.

Jei pastebėjote, kad išgėrus įprastos kavos nerimas sustiprėja, galbūt reikėtų pereiti prie kavos be kofeino.

Vieno tyrimo metu nustatyta, kad kava kai kuriems žmonėms gali turėti vidurius laisvinantį poveikį, tačiau tai vis dar tiriama. Galiausiai kiekvieno žmogaus organizmas yra skirtingas ir jūs geriausiai pažįstate save.

Kavos be kofeino gėrimo trūkumai.

Kava be kofeino taip pat gali būti tokių skonių kaip lazdyno riešutų, vanilės ir mokos.

Cheminės medžiagos. Kai kurios kavos be kofeino gaminamos su metilo chloridu, kuris yra cheminė medžiaga, randama dažų nuėmikliuose. Didelės šios cheminės medžiagos koncentracijos poveikis žmonėms gali turėti sunkų neurologinį poveikį, o ilgalaikis jos poveikis gyvūnams gali sukelti centrinės nervų sistemos sutrikimus.

Pirkdami kavą be kofeino, būtinai patikrinkite etiketę, kad sužinotumėte, kokiu būdu ji buvo be kofeino. Dažniausiai kava, ant kurios nenurodyta, kaip ji buvo be kofeino, buvo pagaminta naudojant metilo chloridą.

Kavos be kofeino poveikio cholesterolio kiekiui žmonių organizme tyrimų rezultatai prieštaringi. Kai kurie tyrimai rodo, kad ji didina cholesterolio kiekį, o kiti teigia, kad poveikio nėra. Šiuo metu tyrimų rezultatai nėra vienareikšmiai, tačiau jei turite problemų dėl cholesterolio, galite pasitarti su gydytoju ir išsiaiškinti, ar kava be kofeino nekelia susirūpinimo.

Stambialapis fikusas (Ficus elastica)

Ficus elastica yra toks sudėtingas augalas pradedantiesiems dėl greito augimo. Natūralioje aplinkoje Ficus elastica gali pasiekti iki 25 metrų aukštį. Tačiau patalpose gali būti sunku valdyti jo dydį.

Svarbiausi veiksniai prižiūrint stambialapį fikusą yra pakankamai šviesos, drėgmės ir šilumos. Augalą reikia statyti pietinėje arba rytinėje pusėje, tačiau laikykite jį kelių metrų atstumu nuo bet kokių langų. Tinkamai prižiūrint, fikusas gali puikiai papildyti bet kurią kambarinių augalų kolekciją.

Ar galima auginti fikusą dideliais lapais patalpose? Ar galima stambialapius fikusus auginti patalpose?

Nors guminiai augalai, tokie kaip stambialapiai fikusai, yra gana atsparūs, juos gali būti sunkiau prižiūrėti ir jiems gali būti taikomi specialūs optimalaus augimo reikalavimai. Jiems reikia tinkamo šviesos, drėgmės ir trąšų balanso ir paprastai užauga iki 2–3 metrų.

Labiausiai paplitusios kambarinės Ficus elastica veislės yra ‘Tineke’, ‘Burgundy’, ‘Ruby’ ir ‘Robusta’. Visiems tai yra bendra tai, kad jie gerai auga patalpose, jei yra tinkamos sąlygos, pavyzdžiui, pakankamai, bet nėra tiesioginių saulės spindulių.

Norėdami auginti stambialapį fikusą patalpoje, turėsite įsigyti jauną medelį iš darželio ir pasodinti jį į bent 40 cm pločio vazoną. Užpildykite puodą durpių samanų, perlito ir smėlio ar vermikulito mišiniu ir reguliariai laistykite medį, kad dirvožemis būtų drėgnas, bet neužmirkęs. Padėkite medį šviesioje vietoje, bet ne tiesioginiuose saulės spinduliuose. Jei lapai pradeda geltonuoti, tai reiškia, kad medis gauna per daug šviesos. Tręškite medį kas dvi savaites auginimo sezono metu.

Dauguma fikusų genties augalų, įskaitant didžialapius fikusus, geriausiai auga ryškioje, išsklaidytoje šviesoje. Jie gali atlaikyti šiek tiek ryto saulės spindulių, tačiau turėtumėte juos pašalinti iš atšiaurios popietės saulės, kad nesudegintumėte lapų. Dėl nepakankamos šviesos apatiniai lapai nukrenta, o lapų spalva tampa neryški, o ne blizganti ir ryški.

Fikusą laistykite dažnai, kad dirva būtų drėgna – neužmirktų. Šis augalas yra jautrus per dideliam sausumui ir netoleruoja sausros. Norėdami patikrinti, ar laikas vėl laistyti, patikrinkite drėgmės lygį pirmuosiuose dirvožemio coliuose. Jei jie išdžiūvo ir trupa, laikas augalą dar kartą laistyti.

Koks reikalas su didžialapiais fikusais? Ši rūšis yra ypač jautri šaltam skersvėjui. Jei jūsų fikusas yra paveiktas, lapai pirmiausia pagelsta, tada rudi. Kad jūsų fikusas būtų laimingas, palaikykite vidutinę arba šiltą 16–24 laipsnių temperatūrą ir vidutinę drėgmę. Jei jūsų namai yra sausi, investuokite į patalpų drėkintuvą, kad padidintumėte drėgmės lygį.

Genėjimas yra gyvybiškai svarbus norint, kad jūsų augalas būtų sveikas – pašalinkite negyvus ar mirštančius lapus ir augalų liekanas, kad sukurtumėte geresnes augimo sąlygas. Visada naudokite švarias žirkles, kad sumažintumėte bakterinių ir grybelinių ligų tikimybę. Niekada nepjaukite pageltusių audinių, nes tai gali dar labiau pakenkti augalui. Nepamirškite padaryti švarių pjūvių – per pažeistos žaizdos gali užkrėsti augalą, susilpninti jo augimą ir pabloginti jo sveikatą.

Paprastai rekomenduojama netaupiai tręšti kambarinių augalų – kitaip sveiki augalai gali permaitinti. Pertręšę augalai gali ištempti ir per greitai išaugti jų šaknys.

Kalbant apie dirvožemio sudėtį, stambialapis fikusas nėra išrankus. Tikriausiai tiks bet koks geras, greitai nusausėjantis vazoninis dirvožemis ar kaktusų mišinys. Be to, fikusas teikia pirmenybę rūgštiniam dirvožemio mišiniui. Jos, kaip ir figmedžiai, taip pat „suvalgo“ dirvą ir galiausiai atsiskleidžia jų šaknys. Kai taip atsitiks, tiesiog užpilkite vazoną papildomo dirvožemio.

Geriausia dauginimo dėžę šildyti iš apačios (25-28 laipsnių Celsijaus) ir sukurti drėgną aplinką. Tinkamiausias laikas dauginti – kovo-balandžio mėn. Auginiai greičiau įsišaknys, jei pjūvis bus padengtas medžio anglimi su augimą skatinančiais milteliais.

Ką norite daryti su dideliais augalais, genėkite juos pavasarį, kad paskatintumėte vainiko augimą. Kalbant apie jaunus augalus, turėtumėte juos pririšti prie atramos, kad jie augtų vertikaliai. O geriau atrodo, jei į vieną vazoną pasodinsite kelis auginius. Kalbant apie jaunų augalų šakojimosi skatinimą, tai periodiškai pašalinkite viršutinį dirvožemio sluoksnį.

Kasmet vasario ir kovo mėnesiais persodinami jauni augalai, jų vazonų skersmuo padidinamas 4-5 cm. Tai padeda užtikrinti jų sveikatą ir neleidžia jų šaknims peraugti. Tinkamomis sąlygomis augalai auga greitai, todėl juos reikės kasmet persodinti, kol pasieks norimą aukštį.

Kenkėjai ir ligos gali būti didelė problema fikusams, įskaitant amarus, miltligę, voratinklines erkes, žvynus ir tripsus. Jei galite, geriausia anksti aptikti infekciją ir gydyti veiksmingu metodu, pvz., Nimba medžio aliejumi.

Dažniausios ligos yra šaknų puvinys, lapų dėmėtumas, botritas, rūdys, miltligė ir pietinė miltligė.Jei ant augalo lapų ar stiebo matote sausų baltų pluta dėmių, greičiausiai tai yra sultys, kurias dažnai sukelia žala, kurią paliečia augalas.

Šis augalas yra nuodingas; bet kurios jo dalies valgymas gali sukelti vėmimą, pykinimą ir apetito praradimą. Jei kas nors suvalgo didelį jo kiekį, reikia nedelsiant kreiptis į gydytoją. Augalo sultys jautriems žmonėms taip pat gali sukelti dermatitą ir odos alergiją, todėl dirbant su jomis patartina mūvėti pirštines.

Kokie dažniausiai užduodami klausimai?

Dėl ko krenta stambialapiai fikuso lapai?

Dėl ko nukrenta lapai? Netinkamas laistymas, kenkėjai, šaknų puvinys arba ekstremalūs temperatūros pokyčiai.

Norėdami apsaugoti augalą, venkite staigių temperatūros pokyčių ir palaikykite vidutinę 15-20 laipsnių temperatūrą.

Viena iš galimų priežasčių, kodėl krenta fikuso lapai, yra nepakankamas apšvietimas.

Dėl ko medžių lapai keičia spalvą iš žalios į rudą?

Yra keletas priežasčių, kodėl stambialapių fikusų lapai gali paruduoti. Tai yra netinkamas laistymas, kenkėjai, šaknų puvinys, aukšta temperatūra, nepakankamas apšvietimas ir netinkama mityba.

Dėl ko lapai nukrenta?

Lapų kritimo priežastys gali būti kelios, tačiau dažniausiai pasitaiko perlaistymas, perlaistymas, šaknų puvinys, kenkėjai, nepakankamas apšvietimas ir aukšta temperatūra.

Dėl ko geltonų lapų kraštai tokie dantyti?

Fikuso lapų kraštai pagelsta dėl nepakankamo maitinimo. Augalą augalo augimo laikotarpiu kas mėnesį reikia šerti subalansuotomis, vandenyje tirpiomis trąšomis, o šaltuoju – ne.

AR GALI AUGALAI TARPTI NE SAULĖS ŠVIESOJE, O KURIOJE NORS KITOJE?

AR GALI AUGALAI TARPTI NE SAULĖS ŠVIESOJE, O KURIOJE NORS KITOJE?

Kuris iš mūsų nėra matęs, kaip akvariume, apšvietus jį saulei, augalai išskiria mažus burbulėlius? Tai — deguonis. Kuo daugiau yra deguonies burbulėlių, tuo intensyviau vyksta anglies dvideginio įsisavinimas — pagrindinis augalo gyvybinis procesas. Šis procesas priklauso nuo šviesos. Paruoškime eilę filtrų ir palikime mūsų akvariumą dirbtinėje šviesoje, tolydžio keisdami jos spalvą. Pasirodo, kad anglies dvideginis geriausiai įsisavinamas baltoje (saulės) šviesoje ir beveik taip pat gerai — raudonoje. Žalių šviesų, kaip jau žinome, lapas nesugeria. Taigi mūsų augalai žalioje šviesoje elgiasi taip pat, kaip ir tamsoje. Vadinasi, augalas gali augti dirbtinėje šviesoje su sąlyga, jeigu joje yra jam reikalingų spinduliu. Kaip ir kuo galima augalui pakeisti saulę? 1867 metais vienam mokslininkui pavyko pastebėti, kaip žibalinės lempos apšviestame augale susidaro krakmolas. Pastaruoju metu Tarybų Sąjungoje ir kitose šalyse daugelis mokslininkų dirba, augindami augalus elektros šviesoje. Laboratorijose vyksta įdomūs dalykai. Pomidoras, apšviečiamas ištisą parą, pasidarė daugiamečiu augalu, žydėjo ir derėjo kiaurus metus. Jaunutės pusmetinės pušaitės atrodė kaip septynerių metų amžiaus medžiai. Leningrado šiltadaržiuose elektros lempos šviesoje sužydėjo ir davė vaisius kakavos medis. Žinoma, namie arba mokykloje sunku yra naudotis tūkstanties žvakių lempomis, kokias savo darbams turi mokslininkai. Tačiau pamėginkite įrengti savo jėgomis „elektros kamerą”, apšviestą šimtavatėmis lempomis, tada jūs įsitikinsite, kokių galima pasiekti stebuklų, reguliuojant savo nuožiūra apšvietimo ilgumą.

KODĖL KVEPIA GĖLĖS?

KODĖL KVEPIA GĖLĖS?

Mes žinome daugybę kvapių gėlių. Vienos kvepia stipriai, svaiginamai, kitos skleidžia švelnų, vos juntamą kvapą, kai kurios stipriausiai kvepia saulėtomis, šiltomis dienomis, kitos tik prieblandoje. Iš kur atsiranda šie kvapai? Augale, ir pirmiausia vainiklapiuose, esama ląstelių, kurios turi eterio aliejaus. Kvapo stiprumas gali keistis, jis priklauso nuo temperatūros, drėgmės ir t. t. Kodėl gėlėms reikalingas kvapas, kodėl augalas jį gamina? Mes žinome, jog žiedas duoda sėklas po apdulkinimo, ir daugeliu atvejų būtina, kad tai būtų ne jo paties, o kito tos pačios rūšies augalo žiedadulkė. Žiedadulkes išnešioja vabzdžiai. Augalas, skleisdamas kvapą, juos prisivilioja. Vabzdžiai ieško žiedų todėl, kad saldus nektaras jiems yra maistas. Beje, kai kurie žiedai kvepia dvėsena. Ką gi! Ir šis kvapas vilioja vabzdžius, pavyzdžiui, dvėsenos muses.

KODĖL ŽIEDAI ĮVAIRIŲ SPALVŲ?

žiedų spalva turi jiems tokią pat reikšmę, kaip ir kvapas. Vabzdžių regėjimas yra visiškai kitoks, negu mūsų, bet jie mato žiedus ir skiria juos. Įdomu, kad vabzdžiai, išskyrus drugelius, suvokia raudoną spalvą ne kaip savarankišką, bet tiktai kaip pilkos spalvos atspalvį. Tačiau ir ant raudonų aguonų dažnai galima sutikti bičių. Kodėl? Bitės nemato raudonos aguonos spalvos, ji joms ultravioletinė, o šiuos spindulius vabzdžiai atskiria. O dabar — nuo ko priklauso žiedų spalva? Juk mes žinome įvairiausių spalvų žiedų, ir net tokių, kurie žydėjimo metu keičia spalvą (pavyzdžiui, neužmirštuolė pradžioje būna rausva, vėliau žydra). Daugiausia žinomos žiedų dažančios medžiagos — ksantofilas ir karotinas: geltona ir oranžinė dažančioji medžiaga, o taip pat antocianas raudona—mėlyna—violetinė. Žinome daug baltų žiedų, tačiau nėra baltos, augalų gaminamos dažančiosios medžiagos. Ši spalva atsiranda nuo ypatingo oro burbulėlių išsidėstymo vainiklapių apvalkale. Grįšime prie neužmirštuolės. Kaip ir kodėl keičiasi jos žiedų spalva? Mat, juos nuspalvinąs antocianas keičia savo spalvą kaip lakmuso popieriukas: parausta nuo rūgšties, pamėlynuoja nuo šarmo. Neužmirštuolės žiedo ląstelinių sulčių sudėtis kinta pagal jos pradžioje jos būna rūgščios, paskiau tampa šarminės. Kinta sultys kitokia darosi antociano spalva ir tuo pačiu žiedo spalva.

KAIP ATSIRADO PIRMOJI LASTELĖ?

KAIP ATSIRADO PIRMOJI LASTELĖ?

Klausimą reikia kelti kitaip: „Kaip atsirado pirmosios gyvų baltymų molekulės?” Kiekviena ląstelė susideda iš protoplazmos. O svarbiausia sudėtinė protoplazmos dalis yra baltymai. Mums yra žinomos ląstelės be apvalkalo, be atskiro branduolio. Be to, žinome virusų, kurių paprasčiausieji yra tiktai didelė, sudėtinga baltymų dalis. Bet gyvybės be baltymų nėra. „Gyvybė yra baltyminių kūnų egzistavimo būdas”, — rašė Engelsas savo garsiame veikale „Diuringas”. Baltymų atsiradimo ir sandaros problema tapo viena iš centrinių biologijos mokslo apie gyvybę — problemų. Nuo labai senų laikų žmonės mėgino atsakyti į klausimą: kaip ir kada atsirado gyvybė Žemėje. Pavyzdžiui, senovės graikai vaizdavosi, kad ji atsiradusi iš vandens arba iš žemės. Žinoma, jie negalėjo teisingai atsakyti į šį klausimą: juk mokslas apie mus supantį pasaulį dar tik kūrėsi. Vėlesnių epochų žmonių „mokslinės” pažiūros rodė tik jų tamsumą. Ko patys nesuprato ir nežinojo, jie priskirdavo dievams, o „gyvybės sukūrimą” žmonės ilgus amžius laikė antgamtinių jėgų darbu. Kuo toliau žengė žmogiškasis pažinimas, kuo giliau pavykdavo žmonėms prasiskverbti į aplinkinio pasaulio paslaptis, tuo mažiau sričių jie palikdavo dievams. Mokslo vystymasis rodė, kad gyvybė tai natūralus procesas, kad gyvas organizmas atsirado be nežinomų jėgų pagalbos. Imta tirti, kokiomis sąlygomis galėjo atsirasti gyvybė Žemėje. Kilo daug mokslinių hipotezių, mėginančių išaiškinti šią problemą.

Šiuo metu mes pirmiausia remiamės tarybinio mokslininko A. Oparino hipoteze. Baltymai — tai organinis junginys, kurio vienas iš pagrindinių elementų yra anglis. Jos esama ne tik Žemėje, bet ir visuose dangaus kūnuose. Pasekę, kokiais pavidalais sutinkama anglis Visatoje, galime įsivaizduoti, kokį kelią ji nuėjo prieš tapdama sudėtine organinių junginių dalimi žemėje. Žvaigždės, kurių temperatūra paviršiuje 27 000°, yra be jokių cheminių junginių. Ten materija yra atskirų atomų pavidalu. Žvaigždėse, kurių temperatūra 12 000°, užtinkame pirmuosius anglies junginius su vandeniliu. Jau nustatyta, kad Saulėje, kurios temperatūra 6000°, yra septyniolika įvairių anglies junginių, kurių daugelis „neprisotinti”, ir, vadinasi, lengvai jungiasi su kitais junginiais. Mūsų žemė ankstyvame savo gyvavimo periode turėjo panašias sąlygas. Iš pradžių ji buvo įkaitęs rutulys. Kai ji pradėjo palengva vėsti, ėmė atsirasti vis naujų junginių, kurie dėl savo sunkumo arba grupavosi gilumoje, sudarydami Žemės branduolį, arba paviršiuje. Žemės atmosfera susidėjo iš įkaitusių vandens garų, angliavandenių ir kitų junginių. Žemei vėstant, atsirasdavo vis sudėtingesnių vandens, angliavandenių ir azoto junginių. Jų molekulės, veikdamos viena kitą, darėsi vis stambesnės. Ypač palankios sąlygos naujiems junginiams atsirasti Žemės rutulyje pasidarė tada, kai temperatūra krito tiek, jog susidarė vandens rezervuarai. Karšti „lietūs” paimdavo iš atmosferos junginius ir prisotindavo jais karštą senjūrių vandenį. Visa tai vyko nepaprastai lėtai. Tačiau jūras prisotinančių junginių sudėtis darėsi kaskart sudėtingesnė. Jie buvo labai įvairūs, ir vieną iš jų didžiųjų grupių sudarė baltyminiai kūnai. Baltymų molekulės tai jau gyvybės aušra. Kitas žingsnis — tai baltymų molekulių susijungimas į lašelius, koacervatai, ir išsiskyrimas iš skysčio, kuriame ligi tol jie buvo ištirpę. Šie lašeliai jau turi savitą vidaus sandarą: jie „pasisavina” — sugeria vandenyje ištirpusias medžiagas. Šioms medžiagoms tikriausiai priklausė junginiai su katalizatorių savybėmis, o katalizatorių pirminiame vandenyje netrūko. Katalizatorių dėka Koacervatai įgauna naujų savybių: geriau ir greičiau vyksta materijos kitimas, jis įgauna tam tikrą kryptį. Koacervatai pasidaro tvirti. Sugerdami junginius iš supančios aplinkos, mūsų lašeliai auga ir, pasiekę tam tikrą dydį, suskyla į du „savarankiškai gyvenančius” lašelius. Tie, kurie šių savybių neįgijo, žūna. Taigi koacervatai — tai jau lyg pirmieji dar labai primityvūs „organizmai”. Čia aprašyti hipotezės teiginiai remiasi naujausiais mokslo pasiekimais, o paskirus koacervatų susidarymo proceso etapus galime pakartoti laboratorijoje. Kaip tik A. Oparinas juos ir sujungė į vieną grandinę.

Vaistiniai augalai buvo plačiai vartojami ir Senovės Rusijoje

Senovės Kinijos tautos davė žmonijai kamparą, rabarbarą, efedrą, ženšenį — garsiąją „gyvybės šaknį” ir daugeli kitų augalų, kurių sąrašas, juos kruopščiai ištyrus, be abejo, būtų pratęstas.

Yra pagrindo teigti, kad vaistiniai augalai buvo plačiai vartojami ir Senovės Rusijoje. Įdomu, kad Senovės Rusijos tautos (tai tik joms buvo būdinga) gydymui vartojo, pavyzdžiui, krieną ir kitus daržovinius augalus. Rusijoje kur kas anksčiau negu Vakarų Europoje gydymui pradėta vartoti šunvyšnė, drignė, durnaropė, erškėtis, pušies pumpurai. XV—XVII amžiais ir vėliau Rusijoje atsirado lotynų ir graikų autorių darbų vertimų, pasidarė populiarūs verstiniai rankraščiai vaistažolių veikalai (vertimai iš lenkų ir vokiečių kalbų). XVII amžiuje Rusijoje įkurata speciali valstybine įstaiga, Vaistininko prikazas, kurios pareiga buvo auginti ir paruošti vaistinius augalus.

Vaistiniu augalų tyrimas Rusijoje pastebimai suaktyvėjo po Petro I reformų. Jo įsakymu buvo įkurtos valstybinės vaistinės ir jū bazės, vadinamieji „vaistinių augalų daržai”. Vienas iš jų „Sankt Peterburgo vaistinių augalų daržas” vėliau virto botanikos sodu, kuris dabar pertvarkytas į TSRS Botanikos institutą. Petro I įkurta Mokslų akademija organizavo šalies augalinių resursų tyrimo ekspedicijas.

Keliautojas ir gamtininkas, M. Lomonosovo mokinys, Peterburgo Mokslų akademijos narys I. Lepiochinas apie šešerius metus tyrė Rusijos florą. Savo veikale „Mintys apie poreikį išbandyti savaiminių išaugimų jėgą” jis aprašė daugelį augalų, kurie turi gydomųjų savybių. Mokslininkas ragino gydytojus tirti augalus, „turinčius gydomąją jėgą”. „Nauja šviesa nušviestų gydymo meną, rašė I. Lepiochinas, jeigu mes pažintume augalų jėgas ir veikimus”.

Daugelis gamtininkų stengėsi apibendrinti ir išanalizuoti vaistinių augalų vartojimo liaudies patirtį, įžiūrėjo tame didelį mokslinį tikslingumą ir perspektyvumą. N. Anenkovo „Botanikos žodynas” apėmė 3500 vaistinių augalų. Žymus rusų mokslininkas N. Ambodikas rašė, kad „augalų vartojimas gydymui ne tik gydytojams, bet ir smalsiems žmonėms gana gerai žinomas, nes labai daug geriausių, saugiausių ir veiksmingiausių vaistų, taip kaip ir geriausias ir sveikiausias maistas, paruošiama iš augalų”.

XIX amžiuje Rusijoje buvo išleista knygų, kuriose aprašyta vaistiniai augalai. 1817 metais Peterburge išėjo knyga „Rusų gydomasis vaistažolių žinynas”; joje aprašyti šalies vaistiniai augalai, savo savybėmis atstojantys kitų šalių augalus.

Smarkiai ėmė plėtotis ir mokslas apie vaistų paruošimą iš augalų, kuris buvo grindžiamas nuodugnia chemine analize, buvo stengiamasi tiksliai nustatyti augalų cheminę sudėtį. Prie rusų terapeuto S. Botkino klinikos suorganizuojant eksperimentinė fiziologijos laboratorija, kuriai Pavlovas. Joje tiriami tokie augalai, kaip gaisre Inutė, strofantas, čemerys, kaktusas r daugelis kitų. Tačiau šio rusų mokslininkų darbo neparėmė carinė vyriausybė, kuri nesirūpino tėvynines farmakologijos plėtojimu. Rusijoje nebuvo vaistų gamybos Pramonės, daugiau kaip pusė vaistų buvo įvežama iš kitų šalių. Į mokslininkų siūlymus plėtoti šalyje farmakologiją, farmaciją nebuvo atsižvelgiama, priešingai, faktiškai nustojo rūpintis valstybinėmis vaistinės augalines žaliavos paruošomis.

Kavos receptai: Šaltas kefyras su kava, Kavos sumuštiniai

Kavos sumuštiniai. 100 g šokolado ištirpinama 3 šaukštuose šilto vandens. Įdedamas šaukštas sviesto ir šaukštelis tirpiosios kavos. Viskas gerai išmaišoma. Šitoks kremas užtepamas ant vieno sluoksnio biskvito ir užklojamas kitu tokiu sluoksniu. Prieš tiekiant sumuštiniai atšaldomi.

Kavos putėsiai. 6 porcijoms imama 200 g šaltos grietinėlės, 2 šaukštai labai šalto pieno ir suplakama. Atskirai išplakami 4 tryniai, po truputį juos beriant 150 g cukraus. Paskui įpilama 2 šaukšteliai kavos esencijos (arba šaukštelis tirpiosios kavos) ir atsargiai abu mišiniai sumaišomi. Prieš valgant putėsiai atšaldomi šaldytuve.

Tryniai sumaišomi su 4 šaukštais cukraus ir gerai ištrinami.

į juos supilami 4 puodukai labai stiprios kavos. Atskirai išplakami

baltymai ir atsargiai sumaišomi su tryniais. Kremas padalijamas porcijomis ir puošiamas vafliais.

Filtracija suteikia galimybę paruošti švarią kavą be tirščių

Kavos kremas želė. 6 šaukštai cukraus gerai ištrinami su 6 tryniais, įpilamos 3 stiklinės labai stiprios kavos su pienu. Mišinys užkaičiamas ant ugnies ir kaitinama, tik neleidžiama užvirti. Kai mišinys pakankamai sutirštėja, nukaičiamas nuo ugnies, pridedama 5-10 g nedideliame vandens kiekyje ištirpintos želatinos ir maišoma, kol visiškai atauš. Dar reikia įpilti 250 g grietinėlės, 100 g cukraus ir truputį vanilino. Kremas išpilstomas į puodukus ir pastatomas šaltoje vietoje. Prieš tiekiant kiekviena porcija puošiama plakta grietinėle su cukrumi.

Kremas želė su apelsinu žievelėmis. Sumaišoma 250 g grietinėles, 2 šaukštai pieno ir 3 šaukštai cukraus. Plakama, kol pasidaro putėsiai. įdedama 100 g smulkiai supjaustytų ir cukruje palaikytų apelsinų žievelių. Apie 5 g želatinos, ištirpintos nedideliame vandens kiekyje, sumaišoma su puoduku labai stiprios vos ir visa tai atsargiai supilama į jau paruoštą mišinį. Išpilstoma į nedidelius indelius ir apie valandą šaldoma.

Drėgnuoju būdu apdorojama tik geriausių rūšių kava

Šaltas kefyras su kava. Reikia 2 stiklinių kefyro, 100 g cukraus, šaukšto grietinėlės ir šaukšto tirpiosios kavos. Tinkamame inde išplakamas kefyras, paskui supilama grietinėlė, suberiamas cukrus ir kava. Visa tai gerai išmaišoma, išpilstoma puodukus ir atšaldoma.

Manų košė su kava. į 0,5 l verdančio pieno suberiami 2 šaukštai tirpiosios kavos ir po truputį 5 šaukštai manų kruopų. Maišant verdama 8-10 minučių. Nukaitus nuo ugnies suberiami 3 šaukštai miltinio cukraus ir ataušinama. Vietoj tirpiosios kavos galima vartoti natūralią, tik atitinkamai mažiau pilama pieno.

Kavos puokštė — skonio ir kvapo derinys

Manų kruopų pyragėliai su kava. Manų kruopų košė išverdama kaip aprašyta anksčiau. Paskui į ją sudedami 3 tryniai ir gerai išmaišoma. Išplakami 3 baltymai ir atsargiai sumaišomi su mišiniu. Masė sudedama į lėkštę arba padalijama porcijomis.

Kava be kofeino

Pastaruoju metu labai populiari pasidarė kava

Vietname arbata tradicinė, tačiau pastaruoju metu labai populiari pasidarė ir kava. Geriama ji čia ypatingai. Kartu su kava iš mažyčių, kaip antpirštis, porcelianinių puodukų geriama ir stipri tradicinė arbata. Puikus gėrimas esti ir tuo atveju, kai lygiomis dalimis sumaišoma stipri karšta kava ir tinkamai užplikytas stiprus arbatos antpilas.

Kava be kofeino

Gėrimai, kurių pagrindinis komponentas yra arbata, smarkiai įvairuoja. kiekvienoje šalyje yra savi jų paruošimo metodai ir receptai. Užplikoma kiniškuoju, mongoliškuoju, tibetiškuoju, angliškuoju būdais. Nevienodai arbatos gėrimus gamina kalmukai, kirgizai, kazachai, buriatai, uzbekai. Kinai ir japonai geria arbatą tik gryną, manydami, kad bet kokie priedai gėrimą tik gadins.

Kofeino yra ne tik kavos pupelėse

Tačiau kitos tautos arbatą gamina ir su įvairiais priedais. Kai kuriose, pavyzdžiui, Rytų šalyse, į arbatą įmaišoma džiovintų jazminų žiedų, uzbekai į arbatą deda juodujų pipirų (paprasta juodoji arbata, tik kiekvienam šaukšteliui sausų arbatžolių dedama po du sutrintus juoduosius pipirus). Irane ir Turkijoje arbata geriama su citrina ir prie jos tiekiama figų, razinų, migdolų. Tarybų Sąjungoje arbata geriama su cukrumi, uogiene bei kitais saldumynais. Prie arbatos tinka bandelės, pyragaičiai, sausainiai.

Arbata geriama iš porcelianinių puodukų. Porceliano maloni faktūra, jis sušvelnina aukštos temperatūros pojūtį. Arbata geriama karšta, bet ne deginanti.

Kava tampa madinga. Apie ją kalba ir piktžodžiauja

Štai keletas arbatos gėrimų receptų.

Angliška arbata su pienu. pašildytą arbatinuką suberiama sausa arbata tokiu santykiu: vienas šaukštelis arbatžolių vienam puodukui ir dar vienas šaukštelis arbatinukui. Arbatžolės užplikomos verdančiu vandeniu ir laikomos 5 minutes. Tuo metu į pakaitintus puodukus įpilama pieno (nuo 1/6 iki 1/4 puoduko) ir paskui į pieną pilama arbata. Atkreipkite dėmesį: arbata pilama į pieną, o ne atvirkščiai. Priešingu atveju, anglų nuomone, gėrimas bus blogesnis.

Neįmanoma įsivaizduoti Artimųjų Rytų šalių be kavos

Indiška arbata su pienu. Dviem porcijoms reikia pusės stiklinės vandens, pusės stiklinės pieno, 3 šaukštelių cukraus. Visa tai užvirinama mažame emaliuotame puode. Užvirus suberiami du šaukšteliai sausų arbatžolių, puodas sandariai uždengiamas dangčiu ir ant mažos ugnies 2-3 min. kaitinama. Nukaitus nuo ugnies, porą minučių palaukiama, paskui iškošiama pro sietelį ir išpilstoma mažus puodukus.

Tokia arbata geriama rytą dar prieš pusryčius.

Įvertinkime kavos skirtumus, privalumus bei trūkumus

Netikusiu plikiniu galima sugadinti bet kokią kavą

Su stipria arbata išgeriama žymiai mažiau vandens. Pavyzdžiui, japonai arbata geria iš 30-50 g talpos puodukų. Geriau išgerti per tam tikrą laiką keletą tokių puodukų, negu vienu yru porą stiklinių silpnos arbatos.

Iš to, kas pasakyta, aiškėja arbatos gydomosios savybės. Tačiau gydytis galima tik gydytojui rekomendavus, kad iš vaisto arbata netaptų priešingybe.

Kaip arbata paplito pasaulyje? Kinijoje jau X a. arbata tampa tradiciniu nacionaliniu gėrimu, o Japonijoje masiškai paplito tik XVII a., nors kaip kulto gėrimas ji buvo žinoma keletas amžių anksčiau.

Į Vakarų Europą 1517 m. pirmąkart arbatą atgabeno portugalai, o 1610 m. — olandai. Tačiau ji buvo geriama tik privilegijuotų asmenų. 1664 m. Vest Indijos kompanija anglų karaliui padovanojo du svarus arbatos. Rūmuose ji buvo pripažinta ir nuo tų laikų Anglijoje tapo tradiciniu gėrimu.

Reikia atsižvelgti tai, jog kava Europoje pasirodė anksčiau ir tapo stipriu arbatos konkurentu. Svarbiausia čia buvo ne skonis, įpročiai ar tradicijos. Viskas kur kas paprasčiau — kava tada buvo daug pigesnė už arbatą. Ją gamino kolonijose, kur buvo naudojamas pigus vergų darbas, o arbatą reikėjo pirkti Kinijoje. Su Kinija daugiausia prekiavo Anglija ir Olandija. Nenuostabu, kad šiose šalyse arbata labai paplito.

Arbatos suvartojama labai daug nuo tada, kai Kinija prarado gamybos monopolį, rinkoje atsirado arbata iš Indijos, Ceilono bei Indonezijos. Arbata atpigo ir išpopuliarėjo. Bet šalių pasiskirstymas į „arbatos” ir „kavos” išliko. Iš dalies arbata populiarumo įgyja Dankjoje, bet Prancūzija, Švedija, Norvegija, Vokietija, Austrija išsaugojo polinki kavai. Tokį pasiskirstymą lėmė prekybiniai ir politiniai XVII a. Vakarų Europos šalių ryšiai.

Rusiją arbata atkeliavo ne iš Europos, o per Sibirą, kur buvo nutiesti prekybiniai keliai į Kiniją ir Vidurinę Aziją. Caro rūmuose arbata pasirodė anksčiau negu Anglijoje — 1638 metais. Gėrimas patiko ir XVII a. pabaigoje Maskvoje arbata buvo prekiaujama parduotuvėse kartu su pirmos būtinybės prekėmis. 1847 m. Maskvoje buvo daugiau negu šimtas parduotuvių, prekiaujančių arbata, ir apie 300 arbatinių.

Arbata labai paplitusi Pietryčių ir Centrinėje Azijoje, taip pat Rytų Afrikoje. Lotynų Amerikos šalyse viešpatauja kava, o Argentina yra „arbatos” šalis. Natūralu, kad artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos arabų šalys ištikimos kavos tradicijoms.

Atsakydami į šį klausimą, turime pakartoti daug ką iš to, kas pasakyta apie gerą kavą. Netikusiu plikiniu galima sugadinti bet kokią arbatą. Arbatą reikia ruošti visų pirma kruopščiai, tvarkingai ir laikantis palyginti paprastų taisyklių

Plikiniui reikalingos geros arbatžolės. Svarbiau netgi jų išsilaikymo lygis negu arbatos rūšis. Arbata labai higroskopiška, todėl ją sunku ilgai išlaikyti. Laikoma drėgnoje vietoje ji genda ir pelija. Be to, labai svarbu, kad arbatos pakeliai būtų hermetiški ir sterilūs. Namuose arbatžoles reikia laikyti stikliniuose induose su pritrintu dangčiu. Kaip ir kava, arbatžolės sugeria pašalinius kvapus, todėl jas reikia laikyti toliau nuo stipriai kvepiančių produktų.

Viena iš gražiausių melsvažiedžių frezijų veislių yra Royal Blue

Iš naujesnių mūsų respublikoje dar neauginamų veislių vertinga Miranda (išvedė J. A. M. Goemans). Žiedai balti, stambūs, žiedynkočiai aukšti ir tvirti, lapai standūs. White Sea (išvesta M. C. van Staaveren) gerai pakelia aukštą temperatūrą, todėl tinkama auginti vasarą. Abiejų veislių į 1 m2 sodinama po 100 gumbasvogūnių.

Mėlynžiedės frezijos. Žinoma apie 30 mėlynžiedžių veislių. Jų žiedų atspalviai dažnai kinta priklausomai nuo auginimo laiko. Gamybai rekomenduojama Blauwe Wimpel veislė, perspektyvios Luciana ir Royal Blue.

Blauwe Wimpel (tetraploidas, išvesta A. van den Berg, 1947). Žiedai šviesiai mėlyni, vamzdelis baltas. Žiedų spalvos tonai keičiasi priklausomai nuo auginimo laiko. Gražiausia spalva būna, kai žydi žiemą arba pavasarėjant. Žydinčių balandžio—birželio mėn. žiedai su pilkšvu apnašu. Žiedynkočiai ilgi. Tinka auginti visais periodais. Tai pagrindinė mėlynžiedė veislė. Žiedų derlius geras (1,8-2,0). Virusinėms ligoms nelabai jautri. Į 1 m2 sodinama 120 gumbasvogūnių.

Saffier (tetraploidas, išvesta A. van den Berg, 1947). Žiedai dideli, ryškiai žydros spalvos; apyžiedžio lapelių atsilenkimo kampas status; rudenį žydinčių žiedai blankesni. Augalai standūs, žiedynkočiai ilgi. Į 1 m2 sodinama po 120 gumbasvogūnių.

Luciana (išvedė J. A. M. Goemans, 1969). Žiedai alyvinės žydros spalvos, žiedynkočiai ilgi. Į 1 m2 sodinama 80 gumbasvogūnių.

Mozart — žiedai ryškiai žydros spalvos, žiedynkočiai tvirti. Į 1 m2 sodinama apie 120 gumbasvogūnių.

Viena iš gražiausių melsvažiedžių veislių yra Royal Blue, kurią išvedė J. A. M. Goemans 1968 m. Mūsų respublikoje dar neauginama. Žiedai labai gražios formos, grakščiuose žiedynuose. Žiedynkočiai tvirti, lapai standūs. Ankstyva veislė. Į 1 m2 sodinama 100 gumbasvogūnių.

Geltonžiedės frezijos. Apie 40% visų frezijų veislių yra geltonos ir oranžinės spalvos. Daugelis jų stambiažiedės, ilgais ir tvirtais žiedynkočiais. Jos gerai žydi tiktai tada, kai daug saulėtų dienų. Yra nurodymų, kad šioms veislėms dar reikia ir erdvių šiltnamių. Rudeniniu periodu galima auginti tik Rijnveld’s Golden Yellow, Buttercup ir Aurora. Gamybai rekomenduojama Aurora, Sonata, iš dabar auginamų — Rijnveld’s Golden Yellow, Gold Coast.

Aurora (išvesta J. A. M. Goemans, 1962). Žiedai stambūs, ryškiai geltoni, gražios formos, žiedyne jų daug. Stiebai ilgi, tiesūs ir tvirti. Tai ankstyva, ištisus metus derlinga veislė. Gražūs žiedai išauga įvairiu metų laiku. 1 m2 sodinama 100 gumbasvogūnių.

Eldorado. Graži, stambiažiedė, tamsiai geltonais žiedais veislė. Žiedai iki 6 cm skersmens. Žiedynkočiai ilgi ir tvirti. Žiedų derlius vidutinis (1,0), daugelis jų gali būti ekstra rūšies. Nelabai jautri virusinėms ligoins, tačiau labai reaguoja j šiltnamių mikroklimato sąlygas, jai ypač reikia daug erdvės. į 1 m2 sodinama 80 gumbasvogūnių.

Golden Bird. Viena iš naujesnių geltonžiedžių labai derlinga. Žiedai gerų prekinių savybių. į 1 m2 sodinama 110 gumbasvogūnių.

Gold Coast (tetraploidas). Ziedai ryškiai oranžiškai geltoni, stambūs (iki 6 cm skersmens). Žiedyno forma labai graži, stiebai tiesūs, tvirti. Žiedų derlius geras (1,5). į 1 m2 sodinama 110 gumbasvogūnių.