Įdomybės Archives - Kūrybinės ir skaitmeninės industrijos

AR GALI AUGALAI TARPTI NE SAULĖS ŠVIESOJE, O KURIOJE NORS KITOJE?

Kuris iš mūsų nėra matęs, kaip akvariume, apšvietus jį saulei, augalai išskiria mažus burbulėlius? Tai — deguonis. Kuo daugiau yra deguonies burbulėlių, tuo intensyviau vyksta anglies dvideginio įsisavinimas — pagrindinis augalo gyvybinis procesas. Šis procesas priklauso nuo šviesos. Paruoškime eilę filtrų ir palikime mūsų akvariumą dirbtinėje šviesoje, tolydžio keisdami jos spalvą. Pasirodo, kad anglies dvideginis geriausiai įsisavinamas baltoje (saulės) šviesoje ir beveik taip pat gerai — raudonoje. Žalių šviesų, kaip jau žinome, lapas nesugeria. Taigi mūsų augalai žalioje šviesoje elgiasi taip pat, kaip ir tamsoje. Vadinasi, augalas gali augti dirbtinėje šviesoje su sąlyga, jeigu joje yra jam reikalingų spinduliu. Kaip ir kuo galima augalui pakeisti saulę? 1867 metais vienam mokslininkui pavyko pastebėti, kaip žibalinės lempos apšviestame augale susidaro krakmolas. Pastaruoju metu Tarybų Sąjungoje ir kitose šalyse daugelis mokslininkų dirba, augindami augalus elektros šviesoje. Laboratorijose vyksta įdomūs dalykai. Pomidoras, apšviečiamas ištisą parą, pasidarė daugiamečiu augalu, žydėjo ir derėjo kiaurus metus. Jaunutės pusmetinės pušaitės atrodė kaip septynerių metų amžiaus medžiai. Leningrado šiltadaržiuose elektros lempos šviesoje sužydėjo ir davė vaisius kakavos medis. Žinoma, namie arba mokykloje sunku yra naudotis tūkstanties žvakių lempomis, kokias savo darbams turi mokslininkai. Tačiau pamėginkite įrengti savo jėgomis „elektros kamerą”, apšviestą šimtavatėmis lempomis, tada jūs įsitikinsite, kokių galima pasiekti stebuklų, reguliuojant savo nuožiūra apšvietimo ilgumą.

Patiko? Pasidalink

KODĖL KVEPIA GĖLĖS?

Mes žinome daugybę kvapių gėlių. Vienos kvepia stipriai, svaiginamai, kitos skleidžia švelnų, vos juntamą kvapą, kai kurios stipriausiai kvepia saulėtomis, šiltomis dienomis, kitos tik prieblandoje. Iš kur atsiranda šie kvapai? Augale, ir pirmiausia vainiklapiuose, esama ląstelių, kurios turi eterio aliejaus. Kvapo stiprumas gali keistis, jis priklauso nuo temperatūros, drėgmės ir t. t. Kodėl gėlėms reikalingas kvapas, kodėl augalas jį gamina? Mes žinome, jog žiedas duoda sėklas po apdulkinimo, ir daugeliu atvejų būtina, kad tai būtų ne jo paties, o kito tos pačios rūšies augalo žiedadulkė. Žiedadulkes išnešioja vabzdžiai. Augalas, skleisdamas kvapą, juos prisivilioja. Vabzdžiai ieško žiedų todėl, kad saldus nektaras jiems yra maistas. Beje, kai kurie žiedai kvepia dvėsena. Ką gi! Ir šis kvapas vilioja vabzdžius, pavyzdžiui, dvėsenos muses.

KODĖL ŽIEDAI ĮVAIRIŲ SPALVŲ?

žiedų spalva turi jiems tokią pat reikšmę, kaip ir kvapas. Vabzdžių regėjimas yra visiškai kitoks, negu mūsų, bet jie mato žiedus ir skiria juos. Įdomu, kad vabzdžiai, išskyrus drugelius, suvokia raudoną spalvą ne kaip savarankišką, bet tiktai kaip pilkos spalvos atspalvį. Tačiau ir ant raudonų aguonų dažnai galima sutikti bičių. Kodėl? Bitės nemato raudonos aguonos spalvos, ji joms ultravioletinė, o šiuos spindulius vabzdžiai atskiria. O dabar — nuo ko priklauso žiedų spalva? Juk mes žinome įvairiausių spalvų žiedų, ir net tokių, kurie žydėjimo metu keičia spalvą (pavyzdžiui, neužmirštuolė pradžioje būna rausva, vėliau žydra). Daugiausia žinomos žiedų dažančios medžiagos — ksantofilas ir karotinas: geltona ir oranžinė dažančioji medžiaga, o taip pat antocianas raudona—mėlyna—violetinė. Žinome daug baltų žiedų, tačiau nėra baltos, augalų gaminamos dažančiosios medžiagos. Ši spalva atsiranda nuo ypatingo oro burbulėlių išsidėstymo vainiklapių apvalkale. Grįšime prie neužmirštuolės. Kaip ir kodėl keičiasi jos žiedų spalva? Mat, juos nuspalvinąs antocianas keičia savo spalvą kaip lakmuso popieriukas: parausta nuo rūgšties, pamėlynuoja nuo šarmo. Neužmirštuolės žiedo ląstelinių sulčių sudėtis kinta pagal jos pradžioje jos būna rūgščios, paskiau tampa šarminės. Kinta sultys kitokia darosi antociano spalva ir tuo pačiu žiedo spalva.

Patiko? Pasidalink

KAIP ATSIRADO PIRMOJI LASTELĖ?

Klausimą reikia kelti kitaip: „Kaip atsirado pirmosios gyvų baltymų molekulės?” Kiekviena ląstelė susideda iš protoplazmos. O svarbiausia sudėtinė protoplazmos dalis yra baltymai. Mums yra žinomos ląstelės be apvalkalo, be atskiro branduolio. Be to, žinome virusų, kurių paprasčiausieji yra tiktai didelė, sudėtinga baltymų dalis. Bet gyvybės be baltymų nėra. „Gyvybė yra baltyminių kūnų egzistavimo būdas”, — rašė Engelsas savo garsiame veikale „Diuringas”. Baltymų atsiradimo ir sandaros problema tapo viena iš centrinių biologijos mokslo apie gyvybę — problemų. Nuo labai senų laikų žmonės mėgino atsakyti į klausimą: kaip ir kada atsirado gyvybė Žemėje. Pavyzdžiui, senovės graikai vaizdavosi, kad ji atsiradusi iš vandens arba iš žemės. Žinoma, jie negalėjo teisingai atsakyti į šį klausimą: juk mokslas apie mus supantį pasaulį dar tik kūrėsi. Vėlesnių epochų žmonių „mokslinės” pažiūros rodė tik jų tamsumą. Ko patys nesuprato ir nežinojo, jie priskirdavo dievams, o „gyvybės sukūrimą” žmonės ilgus amžius laikė antgamtinių jėgų darbu. Kuo toliau žengė žmogiškasis pažinimas, kuo giliau pavykdavo žmonėms prasiskverbti į aplinkinio pasaulio paslaptis, tuo mažiau sričių jie palikdavo dievams. Mokslo vystymasis rodė, kad gyvybė tai natūralus procesas, kad gyvas organizmas atsirado be nežinomų jėgų pagalbos. Imta tirti, kokiomis sąlygomis galėjo atsirasti gyvybė Žemėje. Kilo daug mokslinių hipotezių, mėginančių išaiškinti šią problemą.

Šiuo metu mes pirmiausia remiamės tarybinio mokslininko A. Oparino hipoteze. Baltymai — tai organinis junginys, kurio vienas iš pagrindinių elementų yra anglis. Jos esama ne tik Žemėje, bet ir visuose dangaus kūnuose. Pasekę, kokiais pavidalais sutinkama anglis Visatoje, galime įsivaizduoti, kokį kelią ji nuėjo prieš tapdama sudėtine organinių junginių dalimi žemėje. Žvaigždės, kurių temperatūra paviršiuje 27 000°, yra be jokių cheminių junginių. Ten materija yra atskirų atomų pavidalu. Žvaigždėse, kurių temperatūra 12 000°, užtinkame pirmuosius anglies junginius su vandeniliu. Jau nustatyta, kad Saulėje, kurios temperatūra 6000°, yra septyniolika įvairių anglies junginių, kurių daugelis „neprisotinti”, ir, vadinasi, lengvai jungiasi su kitais junginiais. Mūsų žemė ankstyvame savo gyvavimo periode turėjo panašias sąlygas. Iš pradžių ji buvo įkaitęs rutulys. Kai ji pradėjo palengva vėsti, ėmė atsirasti vis naujų junginių, kurie dėl savo sunkumo arba grupavosi gilumoje, sudarydami Žemės branduolį, arba paviršiuje. Žemės atmosfera susidėjo iš įkaitusių vandens garų, angliavandenių ir kitų junginių. Žemei vėstant, atsirasdavo vis sudėtingesnių vandens, angliavandenių ir azoto junginių. Jų molekulės, veikdamos viena kitą, darėsi vis stambesnės. Ypač palankios sąlygos naujiems junginiams atsirasti Žemės rutulyje pasidarė tada, kai temperatūra krito tiek, jog susidarė vandens rezervuarai. Karšti „lietūs” paimdavo iš atmosferos junginius ir prisotindavo jais karštą senjūrių vandenį. Visa tai vyko nepaprastai lėtai. Tačiau jūras prisotinančių junginių sudėtis darėsi kaskart sudėtingesnė. Jie buvo labai įvairūs, ir vieną iš jų didžiųjų grupių sudarė baltyminiai kūnai. Baltymų molekulės tai jau gyvybės aušra. Kitas žingsnis — tai baltymų molekulių susijungimas į lašelius, koacervatai, ir išsiskyrimas iš skysčio, kuriame ligi tol jie buvo ištirpę. Šie lašeliai jau turi savitą vidaus sandarą: jie „pasisavina” — sugeria vandenyje ištirpusias medžiagas. Šioms medžiagoms tikriausiai priklausė junginiai su katalizatorių savybėmis, o katalizatorių pirminiame vandenyje netrūko. Katalizatorių dėka Koacervatai įgauna naujų savybių: geriau ir greičiau vyksta materijos kitimas, jis įgauna tam tikrą kryptį. Koacervatai pasidaro tvirti. Sugerdami junginius iš supančios aplinkos, mūsų lašeliai auga ir, pasiekę tam tikrą dydį, suskyla į du „savarankiškai gyvenančius” lašelius. Tie, kurie šių savybių neįgijo, žūna. Taigi koacervatai — tai jau lyg pirmieji dar labai primityvūs „organizmai”. Čia aprašyti hipotezės teiginiai remiasi naujausiais mokslo pasiekimais, o paskirus koacervatų susidarymo proceso etapus galime pakartoti laboratorijoje. Kaip tik A. Oparinas juos ir sujungė į vieną grandinę.

Patiko? Pasidalink

Ar ilgai švies saulė? Kodėl mėnulis turi fazes?

AR ILGAI ŠVIES SAULĖ?

Mažų mažiausia kelis milijardus metų.

Saulė, kaip, beje, ir visos žvaigždės, šviečia dėl to, kad joje, vandeniliui virstant heliu, išsiskiria branduolinė energija (ją įprasta vadinti atomine). Šiuo metu vandenilis sudaro ne mažiau kaip 60 procentų Saulės masės. Taigi žinome, kiek „degalų” yra Saulės gelmėse. Taip pat žinome, kiek jų „sudega”, pavyzdžiui, per metus, mat, galim apskaičiuoti, kiek energijos per tą laikotarpį išspinduliuoja Saulė. Vadinasi, galime numatyti, kuriam laikui Saulei užteks dabartinės degalų atsargos, jeigu, žinoma, Saulė juos eikvos tuo pačiu tempu, kaip ir dabar, ir taip pat stipriai švies. Iš šių apskaičiavimų išeina, jog Saulė, naudodama degalus dabartiniu tempu, jų užteks maždaug milijardui metų. Iš tikrųjų ji švies žymiai ilgiau, nes tikslūs duomenys rodo, kad ilgainiui žvaigždžių švytėjimas silpnėja, vadinasi, mažiau sunaudojama degalų. Tai reiškia, kad dabartinės atsargos užteks žymiai ilgesniam laikui, negu milijardui metų.

Pagal kai kuriuos teorinius samprotavimus, žvaigždžių šviesa turi didėti nuo „degalų” sunaudojimo, jeigu tuo atveju žvaigždė nedaug tenustoja savo masės. Jeigu šie samprotavimai būtu teisingi, tai Saulė šviestų trumpiau, apie milijardą metų.

KIEK KARTŲ SAULĖ DIDESNĖ UŽ ŽEMĘ?

Žinant Saulės skersmenį, lengva apskaičiuoti, kad jis maždaug 109 kartus didesnis už Žemės skersmenį. Vadinasi, Saulės paviršius maždaug apie 12 tūkstančių kartų didesnis už Žemės paviršiaus plotą, o tūris maždaug 1300 tūkstančių kartų didesnis už Žemės tūrį.

KOKIA PLANETA DIDŽIAUSIA?

Didžiausia planeta mūsų Saulės sistemoje yra Jupiteris. Jo skersmuo— 142 700 kilometrų, beveik vienuolika kartų didesnis už Žemės skersmenį.

Jupiterio masė tris šimtus aštuoniolika kartų didesnė už Žemės masę.

Vidutinis šios planetos tankumas beveik keturis kartus mažesnis už vidutini Žemės tankumą, kuris yra apie 5,5 g/cm3.

KODĖL MĖNULIS TURI FAZES?

Kai stebime kokį nors Saulės apšviestą daiktą ne iš Saulės pusės, o iš šono, tai matome jame šviesias vietas (apšviestas) ir tamsias (esančias šešėlyje). Šešėlis Mėnulyje žymiai juodesnis, negu ant visų. daiktu Žemėje, nes mūsų palydovas neturi atmosferos, išsklaidančios šviesą. Mėnulio dalies, esančios šešėlyje, beveik visai nematome, mes galime stebėti tik tą jos dalis, kurią betarpiškai apšviečia Saulė. Kadangi Mėnulis yra rutulys, tai apšviestoji jo dalis atrodo kaip pjautuvas, kuris tampa apskritimu tik Žemei su Saule esant toje pačioje Mėnulio pusėje.

Patiko? Pasidalink

Kodėl matome tik vieną mėnulio pusę? Marso kanalai

KODĖL MATOME TIK VIENĄ MĖNULIO PUSĘ?

Todėl, kad Mėnulis apie savo ašį apsisuka lygiai per tiek laiko, kaip ir aplink Žemę.

Jeigu Mėnulis nesisuktų apie ašį, tai taškas A, pradžioje matomas Mėnulio disko viduryje, po savaitės atsidurtų disko A krašte.

Tuo tarpu Mėnulis, nuskriedamas vieną apsisukimo aplink Žemę ketvirtadalį, tuo pačiu metu padaro vieną ketvirtadalį apsisukimo aplink savo ašį, ir todėl taškas A vėl atsidurs disko viduryje. Taigi kiekvienoje Mėnulio padėtyje taškas A bus disko viduryje kaip tik todėl, kad Mėnulis, sukdamasis aplink Žemę tam tikru kampu, kartu tuo pačiu kampu sukasi apie savo ašį.

Kaipgi atsitiko, kad visiškai vienas nuo kito nepriklausomi dviejų judėjimų — Mėnulio sukimosi ir jo judėjimo aplink Žemę — periodai tiksliai sutampa? Mes manome, kad tokia periodų lygybė atsirado dėl potvynių – atoslūgių poveikio, kuri Mėnuliui darė Žemė kelis milijardus metu.

Potvyniai ir atoslūgiai stabdo ir Žemės sukimąsi ašį, kuris anksčiau, matyt, buvo kiek greitesnis, negu dabar. Kadangi Žemės masė yra didesnė už Mėnulio masę, šio stabdymo tempas sulėtėjo.

MARSO KANALAI

Marso kanalų klausimas ligi šiol kaip reikiant ne, išaiškintas.

Praeito šimtmečio pabaigoje per vieną iš patogiausių Marso opozicijų (opozicija vadiname padėt), kada Marsas yra arčiausiai Žemės) italų astronomas Skijapdrelis stebėjo jo paviršių labai puikiomis atmosferos sąlygomis ir pamatė ten įvairiomis kryptimis išsišakojusį tamsių linijų tinklą. Šios linijos darė tiesių atkarpų įspūdį, ir jis pavadino jas kanalais, skirdamas nuo jūrų (astronomai šiuo terminu dažnai žymi bet kurias netaisyklingos formos juodas dėmes įvairiose planetose).

Skijaparelio atradimą tik iš dalies tepatvirtino kiti astronomai. Kai kurie astronomai jo atradimo nepatvirtino, nors Marsą stebėjo tokiais pat gerais prietaisais ir dirbo pakankamai palankiomis sąlygomis. Fotografavimas taip pat nepatvirtino Skijaparelio spėjimų, nors ir nepaneigė jų.

Kadangi spėjama, kad Marse yra kanalų, kyla daug klausimų, į kuriuos mėgino atsakyti daugelis mokslininkų, tačiau šie atsakymai žymia dalimi remiasi spėliojimais. Ar kanalai yra vandens rezervuarai? šį klausimą esame linkę atsakyti neigiamai. Jeigu tai būtų vandens rezervuarai, tai saulės spinduliai, atsispindėdami juose, sudarytų atšvaistus, Saulės vaizdų atspindžius (panašiai susidaro žvakių atšvaistai ant blizgančių eglutės papuošalų). Tuo tarpu Marso kanaluose Saulės atšvaistų nepastebėta. Kanalų plotis turėtų būti milžiniškas, siekti šimtus kilometrų (kitaip mes negalėtume jų įžiūrėti). Marso atmosfera, kaip žinome, yra nepaprastai sausa, o tai rodo, kad jo paviršiuje negali būti didžiulių vandens baseinų. Visi šie faktai paneigia tvirtinimus, kad Marso kanalai iš tikrųjų esą kanalai mūsų „žemiškąja” prasme. Pagal Skijaparelio hipotezę, linijos Marse — tai plačios augmenijos juostos, einančios abipus palyginti siauru kanalų, kurie dažniausiai nematomi.

Šiais kanalais teka vanduo į didelius Marso dykumų plotus — tik arti yra augmenija. O vandenį kanalai gauna iš Marso ašigalių rajonų, kur matome baltas kepures, rodančias, kad ten yra arba sniegynai, arba debesys. Taigi, Skijaparelio manymu, Marso kanalai yra irigacinė sistema. Žinoma, toks aiškinimas susijęs su spėjimu, kad šioje planetoje gyvena protingos būtybės.

Kai Skijaparelis pateikė savo hipotezę, kad Marse yra protingų būtybių, tuo klausimu imta karštai ginčytis. Tada (XIX ir XX amžių slenkstyje) pasirodė keli fantastiniai romanai, vaizduojantieji tariamus marsiečius. Jų tarpe yra žinomasis Uelso romanas „Pasaulių kova”, išverstas į daugelį kalbų.

Patiko? Pasidalink